„Pasaulio pabaiga“ per kelias savaites?: mokslininkai, kurie numatė dirbtinį intelektą, įvardijo tikslią datą

Įsivaizduokite datą kalendoriuje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg iš siaubo filmo: penktadienis, lapkričio 13-oji. Būtent ši diena viename sename moksliniame skaičiavime buvo įvardyta kaip ta riba, kai žmonija esą gali pasiekti nebevaldomą tašką. Ne dėl asteroido, ne dėl branduolinio karo ir net ne dėl dirbtinio intelekto maišto, o dėl daug paprastesnio, bet kartu baisesnio dalyko – per greitai augančio žmonių skaičiaus.

Ši prognozė skamba taip dramatiškai, kad ją lengva palaikyti eiliniu interneto gąsdinimu. Tačiau istorija įdomesnė. Ji prasidėjo dar praėjusiame amžiuje, kai grupė mokslininkų bandė matematiškai paaiškinti, kaip ilgai Žemė gali atlaikyti vis didėjantį žmonių skaičių. Vienas iš jų, Heinzas von Foersteris, vėliau buvo siejamas ir su ankstyvomis diskusijomis apie dirbtinį intelektą. Kitaip tariant, tai nebuvo žmogus, kuris tiesiog mėgo skambias frazes. Jis mąstė apie sistemas, technologijas ir tai, kur žmonija gali pati save įvaryti į kampą.

Kodėl mokslininkai pasirinko būtent šią datą?

XX amžiaus viduryje pasaulis atrodė visiškai kitaip. Žmonių skaičius augo milžinišku tempu. 1900 metais Žemėje gyveno apie 1,6 mlrd. žmonių, o 1960-aisiais – jau apie 3 mlrd. Tai buvo ne šiaip augimas, o pagreitėjimas, kuris atrodė beveik nevaldomas. Net du pasauliniai karai, ligos ir krizės nesustabdė bendros krypties – žmonių vis daugėjo.

Mokslininkai paėmė tuometinius duomenis ir bandė juos pratęsti į ateitį. Matematinis modelis parodė keistą ir bauginantį dalyką: jei gyventojų skaičius ir toliau augtų taip pat sparčiai, ateitų momentas, kai skaičiai tarsi „išprotėtų“. Pagal tą formulę kritinė data turėjo būti 2026 m. lapkričio 13-oji. Skambiai tariant, žmonių skaičius teoriškai artėtų prie begalybės.

Žinoma, realiame pasaulyje taip nebūna. Niekas rimtai nemano, kad vieną rytą pabusime ir Žemėje staiga bus begalinis žmonių skaičius. Tačiau būtent čia ir slypi visa šios prognozės prasmė. Tai buvo ne kalendoriaus pranašystė, o perspėjimas: jei sistema juda be stabdžių, ji anksčiau ar vėliau atsitrenkia į sieną.

Pasaulio pabaiga neatėjo, bet pamoka liko

Šiandien jau aišku, kad senoji prognozė neišsipildys pažodžiui. Žmonių skaičius Žemėje vis dar auga, bet nebe taip, kaip augo XX amžiaus viduryje. Daugelyje šalių gimstamumas mažėja, visuomenės sensta, kai kur gyventojų skaičius net traukiasi. Kitaip tariant, tas „raketinis“ augimas, kurį matė mokslininkai, sulėtėjo.

Tačiau būtų klaida numoti ranka ir pasakyti: „Vadinasi, jie klydo, istorija baigta.“ Tokios prognozės vertingos ne todėl, kad pataiko dienos tikslumu, o todėl, kad parodo pavojingą kryptį. Jei tuo metu nebūtų buvę kalbama apie maisto gamybą, išteklius, miestų augimą, vandens trūkumą ir technologijų ribas, šiandien dalis problemų galėjo būti dar skaudesnės.

Svarbiausia mintis čia paprasta: technologijos ilgai gelbėjo žmoniją. Jos leido užauginti daugiau maisto, gydyti ligas, gyventi ilgiau, statyti didesnius miestus ir aptarnauti milijardus žmonių. Bet technologijos nėra stebuklinga lazdelė. Jos gali atitolinti krizę, bet ne visada panaikina pačią priežastį.

Kodėl ši tema vėl grįžo dabar?

Tokios istorijos žmones kabina todėl, kad jose yra labai aiški įtampa: mokslininkai, sena formulė, tiksli data ir pasaulio pabaigos nuojauta. Internetui tai idealus mišinys. Bet už skambios antraštės yra klausimas, kuris tikrai svarbus ir šiandien: kiek ilgai galime gyventi taip, tarsi Žemės ištekliai būtų begaliniai?

Tai nėra vien apie gyventojų skaičių. Daug daugiau lemia tai, kaip gyvename. Vienas žmogus gali naudoti labai mažai išteklių, o kitas – tiek, kiek keliolika ar net keliasdešimt skurdesnių pasaulio gyventojų. Todėl kalbant apie planetos ribas svarbu ne tik „kiek mūsų yra“, bet ir „kaip mes vartojame“.

Čia atsiranda ir praktinė šios istorijos nauda. Kai matote skambią prognozę apie pasaulio pabaigą, verta pirmiausia paklausti trijų dalykų: ar tai tikra prognozė, ar matematinis modelis? Kokiais senais duomenimis ji paremta? Ar sąlygos nuo to laiko nepasikeitė? Dažnai paaiškėja, kad baisiausia antraštė slepia ne tiesioginę grėsmę, o įspėjimą apie tendenciją.

Ką iš tikrųjų reiškia lapkričio 13-oji?

Lapkričio 13-oji neturėtų būti suvokiama kaip diena, kai reikia laukti katastrofos. Greičiau tai simbolinė data, primenanti, kaip lengva matematikai tapti sensacija, kai ji ištraukiama iš konteksto. Mokslininkai nepasakė, kad tą dieną dangus nukris ant galvos. Jie parodė, kad jeigu žmonija aklai sektų vienu augimo keliu, sistema anksčiau ar vėliau taptų nebetvari.

Ir tai turbūt yra įdomiausia šios istorijos dalis. „Pasaulio pabaiga“ dažnai įsivaizduojama kaip vienas didelis įvykis. Tačiau realybėje rimtos krizės dažniausiai ateina tyliau: per brangstantį maistą, vandens trūkumą, perpildytus miestus, migraciją, klimato svyravimus, įtampą dėl išteklių. Ne per vieną naktį, o po truputį.

Todėl ši sena prognozė nėra priežastis panikuoti. Ji veikiau primena, kad žmonija gyvena ne atskirai nuo planetos, o jos viduje. Skaičiai gali būti netikslūs, datos gali nepasitvirtinti, bet klausimas išlieka labai tikras: ar mes sugebame sustoti anksčiau, nei mus sustabdo aplinkybės?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!