Sesuo nori samdyti slaugytoją mamai, o brolis reikalauja viską daryti patiems
– Tu net nepaklausei, kiek tai kainuotų, – Marius pastūmė nuo savęs neatidarytą arbatos puodelį. – Ieva, mes ne svetimi žmonės. Negi mamą atiduosim kažkokiai moteriai su chalatu?
Ieva stovėjo prie mamos virtuvės kriauklės ir plovė du puodelius, nors jie buvo beveik švarūs. Ant palangės gulėjo suglamžytas vaistų receptas, šalia – banano žievė, kurios Ona, jų mama, septyniasdešimt aštuonerių, ryte neišmetė. Ieva po darbo užsukdavo kasdien: pakeisti patalynės, ką nors supjaustyti, pažiūrėti, ar mama nesumaišė tablečių. Tą vakarą ji buvo taip pavargusi, kad net nenusiavė batų. Prisėdo ant taburetės ir pajuto, jog prie pado prilipę smėlio.
– Aš jos niekam neatiduodu, – pasakė tyliau. – Siūlau, kad bent kelioms valandoms ateitų žmogus, kuris moka padėti atsistoti, nuprausti. Nes aš nemoku. Tu irgi nemoki.
Marius, penkiasdešimt dvejų, buvo dvejais metais jaunesnis už seserį. Gyveno kitame miesto gale, dirbo autoservise ir pas mamą dažniausiai užsukdavo sekmadieniais. Atveždavo bulvių, pakeisdavo lemputę, kartais pasiimdavo skalbinių. Jis tikrai galvojo, kad prisideda. Ieva žinojo ir tai, kad po darbo jis grįžta juodomis nuo alyvos rankomis, su skaudančia nugara. Tik mamai jau nebeužteko sekmadienių.
Prieš du mėnesius Ona dar pati nueidavo iki parduotuvės, nors grįždama sustodavo pailsėti. Dabar kojos pynėsi net einant iš kambario į tualetą. Vieną rytą Ieva rado ją sėdinčią ant vonios kilimėlio, su šlapiais naktiniais ir piktu veidu.
– Nieko man neskauda, tik paslydau, – pasakė mama, kai Ieva bandė ją pakelti. – Nesidaryk čia tokia svarbi.
Ieva tada paskambino broliui. Jis atsiliepė po valandos ir pirmiausia paklausė, ar nereikia kviesti greitosios. Kai išgirdo, kad mama jau lovoje, tarė:
– Na, tai gerai, vadinasi, susitvarkėt.
Tas „susitvarkėt“ Ievai užstrigo. Tarsi ji būtų sutvarkiusi užsikimšusį sifoną, o ne viena tempusi mamą, bijodama abi nuversti ant plytelių.
Apie moterį, kuri galėtų padėti namuose, Ieva išgirdo šeimos gydytojos registratūroje. Nieko nežadėjo, tik paskambino ir paklausė, ar būtų galima kelioms valandoms, kelis kartus per savaitę. Moteris telefonu paprastai paaiškino, kuo galėtų padėti: apsiprausti, paruošti ką nors lengvo pavalgyti, pabūti, kol artimieji darbe. Padėjusi telefoną Ieva pagalvojo, kad gal bent kartą galėtų ramiai išgerti kavos savo virtuvėje.
Marius apie tą skambutį sužinojo iš mamos. Ona, matyt, nugirdo pokalbį ir paskambino sūnui.
– Mama sako, kad tu ją išveši į kažkokius namus, – jis dabar vaikščiojo po virtuvę ir kliudė keliu seną stalą. – Ji išsigandusi.
– Aš jos niekur nevežu. Bet jai sunku, Mariau. Vakar net šaukšto normaliai neišlaikė, valgė sriubą.
– Tai atvažiuosiu rytais prieš darbą.
Ieva pažvelgė į laikrodį. Buvo beveik devynios. Ant viryklės stovėjo puodas su vakarykšte avižine koše, kurią reikėjo išpilti. Marius pažadėjo taip greitai, kad, rodos, ir pats nelabai spėjo pagalvoti.
– Gerai. Atvažiuok savaitę. Ne vieną rytą. Visą savaitę. Tada žiūrėsim.

Pirmadienį jis atvyko septintą, su terminiu puodeliu rankoje. Mama dar miegojo. Marius tyliai sudėjo švarius rankšluosčius į spintelę, užvirė virdulį ir pasakė, kad Ieva daug ką išpučia. Antradienį mama atsikėlė blogos nuotaikos, nenorėjo praustis ir supyko, kai brolis pabandė ją prilaikyti už alkūnės.
– Paleisk, aš ne maišas, – suburbėjo Ona.
Marius paleido per greitai. Mama susvyravo, jis ją pagavo, bet paskui ilgai stovėjo koridoriuje, žiūrėdamas į rankas. Ieva neištvėrė ir pasakė, kad nereikia su mama ginčytis. Brolis užsisegė striukę.
– Tu visada geriausiai žinai, – atkirto.
Trečiadienį jis neatsiliepė. Vėliau parašė: „Klientas užtempė. Užsuksiu vakare.“ Ieva perskaitė žinutę autobuse, laikydama ant kelių mamos vaistų dėžutę. Pyko ne vien todėl, kad jis neatvažiavo. Labiausiai dėl to, kad iš anksto nujautė, jog taip ir bus, bet vis tiek tikėjosi kitaip.
Ketvirtadienį Marius atvažiavo vakare su maišeliu varškės apkepo iš parduotuvės. Mama sėdėjo fotelyje, apsiklojusi rudu pledu, prie įjungto televizoriaus be garso. Ieva virtuvėje pjaustė obuolius. Brolis kurį laiką tylėjo.
– Kalbėjau su pažįstama iš darbo, – galiausiai pasakė. – Jos tėčiui irgi ateina moteris. Ne visą laiką. Sako, nieko, normaliai.
Ieva nenuleido peilio.
– Ir?
– Gal mamai nesakom „slaugytoja“. Užsispirs. Sakom, kad ateis padėti namuose. Pabūti.
Tai nebuvo atsiprašymas. Marius apskritai nemokėjo tiesiai atsiprašyti. Ieva tą žinojo nuo vaikystės. Ji tik linktelėjo, nors kartėlis niekur nedingo.
Pirmą kartą atėjusi Rasa buvo maždaug šešiasdešimties, su trumpa striuke ir paprastu medžiaginiu krepšiu. Nepuolė Onos glostyti ar kalbėti pernelyg saldžiai. Paklausė, kur rankšluosčiai, ar mama geria arbatą su cukrumi, ar turi neslidžias šlepetes.
Ona iš pradžių sėdėjo suspaudusi lūpas. Paskui Rasa pastebėjo ant stalo kryžiažodį ir paklausė, koks žodis iš septynių raidžių reiškia seną spintą.
– Indauja, – pasakė mama. – Jūs gi nežinot tokių dalykų.
– Tai pasakokit, – atsakė Rasa ir atsisėdo šalia.
Po dviejų savaičių Ieva vis dar skaičiuodavo, kiek laiko Rasa užtrunka, ar mama nepavargsta nuo svetimo žmogaus. Marius atvažiuodavo dažniau nei anksčiau, bet ne kasdien. Kartais su mandarinų maišeliu, kartais su nauju televizoriaus pulteliu, kurio niekas neprašė. Jie vis dar susikirsdavo dėl smulkmenų. Ieva sakydavo, kad jis per mažai klausia, o Marius – kad ji kalba taip, lyg viena būtų atsakinga už viską.
Vieną penktadienį Ieva išėjo iš mamos buto dar šviesiu metu. Ant batų buvo purvo iš kiemo, kišenėje – šaltas telefonas, o namuose laukė neišskalbti skalbiniai. Ji nežinojo, ar šitas susitarimas laikysis, ar mama po savaitės nepasakys, kad Rasos jai gana. Bet tą vakarą Ieva nusipirko kavos degalinėje ir išgėrė ją automobilyje, neskubėdama važiuoti namo.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


