Po penkiolikos santuokos metų vyras nori sklypo kaime, žmona renkasi miesto patogumus

– Čia būtų vieta terasai, – Marius pasakė koja nubraukdamas nuo žolės pernykščius lapus. – O ten, prie obels, galėtų stovėti mažas namelis.

Ieva stovėjo ant duobėto žvyrkelio su baltais sportbačiais, kurie per kelias minutes apsinešė pilkai. Už jos burzgė automobilis – Marius buvo palikęs įjungtą šildymą. Balandžio pradžia, vėjas, šlapia žemė. Iš gretimo kiemo lojo šuo, nors jo nesimatė.

– O kur aš čia rytais nusipirksiu pieno? – paklausė ji.

Marius nusijuokė, bet kažkaip trumpai.

– Ieva, čia ne pasaulio kraštas. Iki miestelio dvylika minučių.

– Dvylika minučių, jei kelias sausas. Ir jei nereikia vežti vaiko į būrelį, – ji pažiūrėjo į provėžas. – Lapkritį čia turbūt visai kitaip atrodo.

Jie buvo susituokę penkiolika metų. Mariui buvo keturiasdešimt dveji, jis dirbo statybinių medžiagų įmonėje ir pastaruoju metu namo vis grįždavo su naujomis idėjomis: šiltnamis, lietaus vandens statinė, malkinė, kad nereikėtų visko laikyti bet kaip. Ievai – keturiasdešimt. Ji dirbo odontologijos klinikos registratūroje. Jai patiko, kad iš buto iki darbo gali nueiti per dvidešimt minučių, o iki dukros Gabrielės gimnazijos – per septynias. Šeštadieniais ji nusileisdavo į apačioje esančią kepyklėlę kavos ir bandelės. Marius vis burbėdavo, kad ten kainos kaip oro uoste.

Sklypo skelbimą jis rado vieną vakarą, kai Ieva virtuvėje lupinėjo bulves. Atsisėdo priešais, telefone praskleidė nuotraukas.

– Žiūrėk. Aštuoni arai, seni vaismedžiai, aplink miškas. Ir kaina, atrodo, normali.

– Mums kam jis? – Ieva net nepakėlė akių.

– Ne „mums kam“, o kodėl ne. Pavargau nuo dėžių balkone, nuo kaimyno grąžto sekmadieniais. Norisi savo vietos.

Tąkart ji pasakė, kad pakalbės vėliau. Paskui tas „vėliau“ ėmė kartotis. Marius siųsdavo nuorodas į sodo namelius, Ieva atrašydavo: „gražu“. Jis vakarais kažką braižydavo languotame bloknote, o ji įsijungdavo serialą garsiau. Ant stalo gulėdavo sąskaitos, Gabrielės segtukai, jo bloknotas – ir tas pats neaptartas reikalas.

Sklypas iš tiesų buvo neblogas. Jame stovėjo kreiva medinė pašiūrė su surūdijusiu skardiniu stogu. Prie tvoros mėtėsi plastikinis vaikiškas kastuvėlis, turbūt seniai pamirštas. Už tvoros – laukas, toliau miško juosta. Marius vaikščiojo plačiais žingsniais, akimis matuodamas, kur tilptų automobilis, kur būtų daržas.

Ieva įsivaizdavo ne obelis. Ji įsivaizdavo spalio vakarą po darbo, kai reikėtų važiuoti patikrinti, ar uždaryti langai. Gabrielę, šešiolikmetę, susiraukusią galinėje sėdynėje ir sakančią: „Aš tikrai čia negyvensiu.“ Guminius batus prie durų, neišvežtas šiukšles, ginčus, kas turėjo pjauti žolę.

– Tu jau nusprendei, – pasakė ji, kai Marius priėjo prie automobilio.

Po penkiolikos santuokos metų vyras nori sklypo kaime, žmona renkasi miesto patogumusNuotrauka: Pexels / Jim Richter

– Nenusprendžiau. Todėl ir atsivežiau tave.

– Atsivežei parodyti, ką jau nusprendei.

Jis stipriau uždarė bagažinę. Joje nebuvo nieko, tik sulankstomas pirkinių krepšys ir senas langų valiklio butelis.

– Tai ko tu nori, Ieva? Kad viskas visada būtų patogu? Liftas veiktų, parduotuvė po nosim ir nieko nereikėtų daryti?

Ji iškart pajuto, kad galėtų atkirsti. Priminti, kas penkiolika metų prisimena gydytojų vizitus, mokyklos susirinkimus ir sviestą šaldytuve. Bet tik užsirakino automobilio dureles, nors dar neketino važiuoti.

– Taip, man patinka, kai patogu, – pasakė tyliau. – Nes man ir taip visko pakanka.

Grįžtant Marius beveik nekalbėjo. Radijas traškėjo, ryšys vis dingdavo. Prie degalinės jis sustojo kavos. Ieva liko automobilyje ir per stiklą matė, kaip jis ilgai spaudo aparato mygtukus, paskui pasiima du puodelius.

Namuose Gabrielė, apsikabinusi pagalvę, sėdėjo ant sofos ir ruošė istorijos pristatymą.

– Nu, kaip jūsų kaimas? – paklausė nenukeldama akių nuo kompiuterio.

– Tėtis nori obuolių, mama nori „Wolt“, – pasakė Marius, padėdamas kavą ant stalo.

– Aš noriu normalaus interneto, – Gabrielė kilstelėjo antakį. – Bet šiaip man vienodai.

Tas jos „vienodai“ Ievą suerzino labiau, nei turėjo. Ji nuėjo į virtuvę, ištraukė iš spintelės suskilusį puodelį, kurį vis žadėjo išmesti, ir prisipylė vandens. Grįždama pamatė, kad Marius vis dar stovi koridoriuje nenusivilkęs striukės.

Tą vakarą jie nieko neišsprendė. Marius bloknotą įdėjo į stalčių, bet skelbimo telefone neištrynė. Ieva nepasakė, kad jai patiko laukas už tvoros ir tyla. Tiesiog jai nebuvo aišku, kiek ta tyla kainuotų laiko, nervų ir pinigų.

Po savaitės Marius pasiūlė apžiūrėti kitą variantą – mažesnį sodo namelį arčiau miesto. Ieva iškart neatsakė. Tik paklausė, ar iki jo normalus privažiavimas. Marius pasakė, kad reikės nuvažiuoti pažiūrėti.

Sklypas su sena obelimi, gal ir bus parduotas kitam. Jų bute kaimynas vis dar kartais gręžia. O apie namelį jie kol kas kalba atsargiau nei anksčiau.