„Vėl mus purškia!“: kodėl lėktuvų pėdsakai gąsdina žmones, nors tyrimai rodo visai ką kita
Pakanka danguje kelių susikertančių baltų juostų, ir pokalbis jau paruoštas. Socialiniuose tinkluose atsiranda nuotrauka su užrašu „Pažiūrėkite, kas darosi“, o per giminės susitikimą kas nors primena, kad „anksčiau tokių dalykų nebuvo“. Vienam įtarimų kelia ilgai neišnykstantis pėdsakas, kitam – juostomis išraižytas dangus. Nuo pastebėjimo iki išvados, kad kažkas slapta nuodija gyventojus, kartais užtenka vieno sakinio.
Tačiau balta juosta danguje nėra slapto purškimo įrodymas. Vadinamoji „chemtreilų“ teorija įprastiems lėktuvų kondensaciniams pėdsakams priskiria slaptą paskirtį: esą keleiviniai lėktuvai skleidžia nuodus, valdo orus ar kenkia žmonių sveikatai. Patikimų mokslinių įrodymų, pagrindžiančių tokią didelio masto slaptą programą, nėra. O reiškiniai, kurie pateikiami kaip jos „įkalčiai“, turi patikrinamus fizikos paaiškinimus.
Kodėl vienas pėdsakas išnyksta, o kitas lieka valandoms?
Lėktuvo variklyje degant kurui susidaro vandens garų. Karštoms išmetamosioms dujoms susimaišius su labai šaltu oru skrydžio aukštyje, tinkamomis sąlygomis susidaro smulkūs vandens lašeliai, kurie sušąla į ledo kristalus. Būtent jų telkinį matome kaip baltą juostą. Tai lėktuvo sukurtas debesėlis, kurio susidarymas priklauso nuo temperatūros, drėgmės ir kitų sąlygų.
Dažnas argumentas „tikras kondensatas turėtų išnykti iškart“ yra klaidingas. Sausesniame ore pėdsakas gali išnykti per kelias sekundes ar minutes. Jei oras pakankamai drėgnas ledo atžvilgiu, kristalai išlieka ir gali augti. Toks pėdsakas laikosi valandas, kartais ilgiau nei parą, o vėjas jį išplečia į plonus plunksninius debesis. Ilga trukmė savaime neparodo jokios neįprastos cheminės sudėties.
Dėl tos pačios priežasties vienas lėktuvas gali palikti ryškią juostą, o kitas – beveik jokios. Iš žemės atrodo, kad jie skrenda greta, tačiau jų aukštis ir aplinkos sąlygos gali skirtis. Pėdsakas gali ir nutrūkti, paskui vėl atsirasti, kai lėktuvas kerta skirtingo drėgnumo oro sritis. Tam nereikia nei įjungiamo purkštuvo, nei ištuštėjusio bako.
Susikertančios linijos taip pat nėra įrodymas, kad kažkas „purškia kvadratais“. Lėktuvai skrenda skirtingais maršrutais, o anksčiau susidariusius pėdsakus neša vėjas. Nuotraukoje gali matytis skirtingu laiku ir skirtingame aukštyje paliktos juostos. Vienas sustabdytas vaizdas neparodo, kaip tas raštas susidarė.
Mokslininkai tikrino būtent tuos „įrodymus“, kuriais dalijamasi internete
2016 metais žurnale „Environmental Research Letters“ paskelbtame tyrime mokslininkai nagrinėjo teiginius apie slaptą didelio masto medžiagų purškimą atmosferoje. Jie apklausė 77 specialistus: kondensacinius pėdsakus išmanančius atmosferos tyrėjus ir geochemikus, tiriančius iš atmosferos nusėdančias dulkes bei taršą.
76 iš 77 dalyvavusių mokslininkų nurodė nesusidūrę su tokios slaptos programos įrodymais. Specialistų vertinimu, pateikiamus tariamus įkalčius buvo galima paaiškinti žinomais fizikiniais ir cheminiais procesais, susijusiais su lėktuvų pėdsakais bei atmosferos dalelėmis. Tyrimas buvo skirtas ne visiems pasaulio skrydžiams patikrinti, o įvertinti, ar sąmokslo šalininkų pateikiama medžiaga iš tiesų pagrindžia jų išvadas.
Šis skirtumas svarbus. Mokslinis atsakymas nėra „mes viską žinome, todėl nebeklausinėkite“. Atsakymas toks: turimi stebėjimai paaiškinami įprastais procesais, o teiginiui apie slaptą nuodijimą trūksta patikrinamų įrodymų. Nežinojimas, kodėl konkreti juosta šiandien atrodo platesnė, dar nesuteikia pagrindo nuspręsti, kad joje yra nuodų.
Tas pats galioja namuose surinktam lietaus vandeniui ar dulkėms. Norint nustatyti taršos šaltinį, reikia tinkamai paimto mėginio, patikimos analizės, palyginimo su aplinkos fonu ir duomenų, leidžiančių susieti radinį su konkrečiu šaltiniu. Vien laboratorijoje aptiktos medžiagos pavadinimas neįrodo, kad ji atkeliavo iš virš namo skridusio lėktuvo. O dangaus nuotrauka apskritai nėra cheminė analizė.
Kodėl „mus purškia“ skamba įtikinamiau už paaiškinimą apie drėgmę?
Sąmokslo istorija pateikia aiškų veikėją, ketinimą ir kaltininką. Sudėtingas atmosferos reiškinys virsta paprastu pasakojimu: kažkas tai daro tyčia ir nuo mūsų slepia. Tokį pasakojimą lengva prisiminti, perpasakoti ir susieti su kitais rūpesčiais – prastu oru, nepasitikėjimu valdžia ar nerimu dėl sveikatos.
Psichologijos tyrimų apžvalgos tikėjimą sąmokslo teorijomis sieja su keliais poreikiais: noru suprasti neaiškius įvykius, jaustis saugiau ir išlaikyti teigiamą savo ar savo grupės vertinimą. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienam žmogui tinka vienodas paaiškinimas arba kad sąmokslo teorija iš tikrųjų sumažina nerimą. Kai kuriais atvejais ji gali jį tik sustiprinti.
Socialiniuose tinkluose prie to prisideda bendraminčių reakcijos. Kai po nuotrauka keliasdešimt žmonių parašo „pas mus irgi“, gali susidaryti įspūdis, kad surinkta daug nepriklausomų įrodymų. Tačiau visi jie gali būti pastebėję tą patį įprastą reiškinį ir pakartoję tą pačią nepagrįstą interpretaciją. Pasidalijimų skaičius nepatikrina teiginio.
Per šeimos pietus veikia dar ir asmeninis pasitikėjimas. Pažįstamas žmogus nuoširdžiai nerimauja, rodo vaizdo įrašą, prisiekia pats matęs. Jo nuoširdumas gali būti visiškai tikras, tačiau išvada vis tiek klaidinga. Žmogus gali tiksliai papasakoti, ką matė, ir suklysti aiškindamas, kodėl tai įvyko.
Argumentas „vaikystėje tokių juostų neprisimenu“ irgi nėra ilgalaikių stebėjimų pakaitalas. Atmintis nėra kasdienis dangaus archyvas. Norint lyginti skirtingus laikotarpius, reikėtų duomenų apie skrydžius, oro sąlygas ir pėdsakų stebėjimus, o ne vien prisiminimo.
Lėktuvai teršia, bet tai nepatvirtina slapto nuodijimo istorijos
Paneigiant „chemtreilų“ teoriją nereikia apsimesti, kad aviacija neturi poveikio aplinkai. Varikliai išmeta anglies dioksidą, azoto oksidus, daleles ir kitus degimo produktus. Ilgai išliekantys kondensaciniai pėdsakai taip pat gali veikti klimatą. Tai realios, tiriamos problemos, tačiau jų buvimas neįrodo tyčinės slaptos gyventojų nuodijimo programos.
Taip pat egzistuoja tikras medžiagų paskleidimas iš orlaivių: žemės ūkyje, gesinant gaisrus ar vykdant debesų sėjimą. Pastaruoju būdu tam tikromis sąlygomis siekiama paveikti kritulių susidarymą. Vyksta ir diskusijos bei tyrimai apie klimato inžineriją. Tačiau konkretaus metodo ar eksperimento egzistavimas neleidžia bet kurios baltos juostos virš Lietuvos paskelbti jo įrodymu. Reikia parodyti ryšį tarp konkretaus skrydžio, naudojamos medžiagos, įrangos ir matavimų.
Todėl išgirdus kategorišką „mus purškia“ verta klausti: kokia medžiaga nustatyta, kas ir kaip ją ištyrė, kaip įrodytas jos šaltinis? Jei atsakymas tėra nuotrauka, anoniminis vaizdo įrašas arba „visi juk mato“, įrodymo vis dar nėra.
Tokias istorijas galima vadinti nesąmonėmis, tačiau su artimaisiais dažniausiai naudingiau aptarti konkretų teiginį, o ne jų protinius gebėjimus. Paprašykite parodyti pirminį tyrimą, perskaitykite, ką jis iš tikrųjų nustatė, ir atskirkite stebėjimą nuo spėjimo. Danguje matoma juosta yra tikra. Pasakojimas, kad ji skirta žmonėms nuodyti, vien dėl to tikras netampa.
Šaltiniai:
- https://www.epa.gov/regulations-emissions-vehicles-and-engines/Contrails
- https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC5724570/
- https://www.faa.gov/contrails
- https://carnegiescience.edu/quantifying-expert-consensus-against-existence-secret-large-scale-atmospheric-spraying-program
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?