Skaičius, kuris stebina net tyrėjus: kaip 12 trilijonų tonų ledo praradimas keičia pasaulio vandenynus

Per pastaruosius 47 metus didžiausi Žemės ledo sluoksniai Grenlandijoje ir Antarktidoje neteko daugiau nei 12 trilijonų tonų ledo. Palydoviniai stebėjimai rodo, kad šis ledo praradimas nuo 1979 m. pasaulinį jūros lygį pakėlė maždaug 31,4 milimetro.

Tarptautinė tyrėjų komanda surinko duomenis iš dešimčių palydovų misijų, kad sukurtų iki šiol vieną tiksliausių ir ilgiausių poliariniuose regionuose vykstančių procesų apžvalgų. Šie stebėjimai padeda suprasti, kaip šiltesnis vandenyno vanduo veikia ledynų stabilumą ir kaip dėl to keičiasi pakrantės visame pasaulyje. Duomenų analizė rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais ledynų tirpimo ir griūties greitis gerokai padidėjo.

Tyrimas pagrįstas 58 mokslininkų iš įvairių pasaulio tyrimų institucijų darbu. Siekiant gauti patikimą vaizdą, buvo sujungti 42 atskiri matavimų rinkiniai, naudojant informaciją iš 27 palydovų misijų.

Duomenys apie Grenlandijos ledo dangą prieinami nuo 1972 m., o Antarktidos stebėjimų iš palydovų istorija siekia 1979 m. Toks ilgas laikotarpis leidžia matyti ne tik pavienius svyravimus, bet ir ilgalaikes tendencijas.

Palydoviniai stebėjimai parodė, kur dingsta ledas

Mokslininkai savo skaičiavimuose atskirai išskyrė tą ledo masės dalį, kuri tiesiogiai veikia jūros lygio kilimą. Skaičiavimuose nebuvo įtraukti procesai, susiję su ledo šelfų plonėjimu ar sausumos ledynų atsitraukimu žemiau jūros lygio, jei tai tiesiogiai nepadidina vandens kiekio vandenyne.

Tai reiškia, kad gauti skaičiai tiksliai atspindi tą vandens kiekį, kuris iš tikrųjų papildė pasaulio vandenynus.

Atidžiau pažvelgus į duomenis matyti, kad didžioji dalis ledo praradimo nėra susijusi vien su įprastu paviršiaus tirpimu. Apie 84 proc. viso ledo praradimo atsiranda dėl ledynų dinamikos disbalanso.

Tai reiškia, kad ledynai juda greičiau ir didesniais kiekiais teka į vandenyną ten, kur jų pagrindas susitinka su vandeniu. Tik likę 16 proc. ledo praradimo siejama su atmosferoje vykstančiais procesais, tokiais kaip paviršiaus tirpimas dėl saulės arba sniego kritulių kiekio pokyčiai.

Kodėl šiltesni vandenynai taip pavojingai veikia ledynus?

Pagrindinis spartesnio ledynų judėjimo veiksnys yra kylanti vandenynų temperatūra. Žmonių išskiriamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos sulaiko šilumą atmosferoje, o didžiąją dalį šios papildomos šilumos sugeria pasaulio vandenynai.

Šylantys vandens telkiniai keičia srovių dinamiką. Šiltesni vandens srautai pasiekia poliarinius regionus ir veikia ledynus iš apačios bei pakraščių. Tai ypač pavojinga, nes ledynas gali atrodyti stabilus iš viršaus, bet tuo pat metu būti silpninamas ten, kur jo nemato žmogaus akis.

Grenlandijoje šis procesas sukelia reiškinį, kurį tyrėjai vadina atlantifikacija. Šiltesni Atlanto vandenyno vandenys juda toliau į šiaurę nei ankstesniais stebėjimo laikotarpiais ir pasiekia antrą pagal dydį Žemės ledo dangą.

Panašūs procesai vyksta ir Antarktidoje, didžiausioje pasaulio ledo dangoje. Ten stipresni vėjai ir šiltesnis vanduo sustiprina žiedines sroves aplink žemyną. Šios srovės atneša šilumą prie ledynų iš apačios ir palei pakraščius, skatindamos jų greitesnį slinkimą vandenyno link.

Trumpalaikės pauzės nereiškia, kad problema sustojo

Palydovų duomenys rodo, kad ledo tirpimo tempas nuo 1990 m. gerokai padidėjo. Nors proceso intensyvumas gali svyruoti kiekvienais metais, bendra tendencija išlieka aiški.

Pavyzdžiui, 2020–2023 m. Antarktidos pusiasalyje atlikti matavimai galėjo sudaryti įspūdį, kad situacija stabilizavosi. Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad tokios pauzės atspindi tik laikinus oro sąlygų pokyčius.

Šiuo konkrečiu laikotarpiu Rytų Antarktidoje iškrito rekordinis sniego ir kritulių kiekis, kuris laikinai kompensavo ledo tirpimą kitur. Po 2023 m. atlikti matavimai rodo, kad spartesnė ledo tirpimo ir judėjimo tendencija atsinaujino.

Tokia analizė padeda atskirti trumpalaikius gamtos svyravimus nuo ilgalaikių klimato procesų. Vieni metai gali atrodyti ramesni, tačiau kelis dešimtmečius apimantys duomenys parodo tikrąją kryptį.

Kodėl šie skaičiai svarbūs ateičiai?

Svarbiausias šio tyrimo etapas – galimybė sujungti dešimtmečių stebėjimus į vieną nuoseklų duomenų rinkinį. Toks metodas užtikrina didesnį matavimų tikslumą ir sumažina klaidų, kurios gali atsirasti naudojant atskiras, trumpesnes palydovų misijas, tikimybę.

Praktiškai šie duomenys bus naudojami kuriant tikslesnius ateities modelius. Glaciologai ir pakrančių planuotojai visame pasaulyje tokius skaičiavimus naudoja tam, kad galėtų geriau prognozuoti jūros lygio kilimo greitį ir mastą ateinančiais dešimtmečiais.

Tai svarbu ne tik tolimiems poliariniams regionams. Jūros lygio kilimas ilgainiui veikia pakrančių miestus, uostus, žemumas, infrastruktūrą ir gyvenvietes. Net keli centimetrai pasauliniu mastu gali padidinti potvynių riziką, ypač audrų metu.

Tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas, jungiantis skirtingų šalių kosmoso agentūrų ir tyrimų centrų išteklius, tampa viena svarbiausių priemonių stebėti globalius aplinkos procesus. Palydovų teikiama informacija leidžia remtis ne spėjimais, o ilgalaikiais matavimais.

12 trilijonų tonų ledo praradimas skamba beveik neįsivaizduojamai. Tačiau dar svarbiau tai, kad šis skaičius nėra tik statistika. Tai vanduo, kuris jau pateko į pasaulio vandenynus, ir signalas, kad poliariniai regionai keičiasi greičiau, nei daugelis žmonių įsivaizduoja.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!