„Via Toll“ gali duoti priešingą efektą: po vinječių atsisakymo dalis vilkikų gali pasukti į nemokamus kelius

Nuo 2027 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradės veikti nauja elektroninė kelių rinkliavos sistema „Via Toll“. Ji pakeis iki šiol naudotas vinjetes, o krovininio ir keleivinio komercinio transporto valdytojai mokės ne už laikotarpį, kaip buvo iki šiol, bet už faktiškai nuvažiuotus kilometrus mokamais keliais. Oficialiai tai pristatoma kaip teisingesnis modelis: daugiau važiuoji – daugiau moki, mažiau važiuoji – mažiau moki. Tačiau šiame pokytyje slypi rizika, apie kurią viešai kalbama gerokai mažiau: kai kiekvienas mokamo kelio kilometras taps tiesiogine sąnauda, dalis sunkiojo transporto vairuotojų ir vežėjų gali pradėti ieškoti aplinkkelių per nemokamus ruožus.

Tai būtų klasikinis atvirkštinis efektas. Valstybė tikisi surinkti daugiau lėšų keliams, tačiau dalis transporto gali paprasčiausiai pasitraukti nuo mokamų kelių ten, kur tik įmanoma. Oficialiai skelbiama, kad dabar iš vinječių per metus surenkama apie 70 mln. eurų, o įdiegus „Via Toll“ sistemą pirmaisiais metais tikimasi pasiekti apie 110 mln. eurų kelių rinkliavos pajamų. Šios lėšos turėtų keliauti į Valstybinį kelių fondą. Tačiau prognozė remiasi prielaida, kad transporto srautai mokamuose keliuose iš esmės liks ten, kur yra dabar. O būtent tai ir gali tapti silpniausia vieta.

Vinjetė skatino važiuoti pagrindiniais keliais, o mokestis už kilometrą gali skatinti jų vengti

Dabartinė vinjetės logika veikia paprastai: vežėjas sumoka už pasirinktą laikotarpį ir gali naudotis mokamais keliais. Tokiu atveju papildomas reisas mokamu keliu jau nebeatrodo kaip atskira sąskaita už kiekvieną kilometrą. Nuo 2027 m. situacija keisis. „Via Lietuva“ nurodo, kad „Via Toll“ rinkliava bus skaičiuojama pagal faktiškai nuvažiuotą atstumą, o vinječių nebeliks. Be to, nebeliks ir galimybės susimokėti degalinėse ar kituose vinječių platinimo taškuose – atsiskaitymas bus elektroninis.

Iš pirmo žvilgsnio tai modernu ir patogu. Tačiau vežėjui tai reiškia ir labai aiškų signalą: kiekvienas mokamas kilometras turi kainą. Jei maršruto planavimo programa parodys, kad galima sutaupyti keliolika ar keliasdešimt eurų pasukus per nemokamą krašto ar rajoninį kelią, dalis vairuotojų taip ir darys. Ypač tada, kai krovinys nėra skubus, kai važiuojama tuščiam arba pusiau tuščiam vilkikui, kai vežėjas dirba labai mažomis maržomis.

Būtent čia atsiranda paradoksas. Sistema, kuri turėtų sąžiningiau apmokestinti sunkųjį transportą už kelių naudojimą, gali paskatinti dalį to transporto persikelti į kelius, kurie nėra tam geriausiai pritaikyti. Magistralės ir svarbiausi mokami ruožai tam ir skirti, kad sugertų didžiausius srautus. Jei sunkiasvoriai pradės ieškoti pigesnių alternatyvų per gyvenvietes, siauresnius krašto kelius ar regioninius ruožus, žalą gali pajusti ne tik keliai, bet ir ten gyvenantys žmonės.

Mokami keliai LietuvojeNuotrauka: Via Lietuva

Didžiausia rizika – nemokami regioniniai keliai

Oficialiai skelbiama, kad nuo 2027 m. rinkliava bus taikoma komercinėms M2, M3, N1, N2 ir N3 kategorijų transporto priemonėms, kurios naudojasi mokamais valstybinės reikšmės keliais. Lengvųjų automobilių vairuotojams ši rinkliava nebus taikoma. Taip pat nurodoma, kad mokestis bus mokamas už realų naudojimąsi mokamais magistraliniais ir krašto keliais.

Tačiau Lietuvoje kelių tinklas tankus. Ne kiekvienas maršrutas turi tik vieną kelią. Jei mokamą ruožą galima apvažiuoti per mažesnius kelius, atsiranda pagunda taip ir daryti. Tai ypač tikėtina netoli didesnių miestų, logistikos centrų, pasienio krypčių, pramoninių zonų ir regionų, kur sunkvežimiai važiuoja ne vien tranzitu, bet ir į ūkius, sandėlius, gamyklas ar prekybos bazes.

Problema ta, kad regioniniai ir vietiniai keliai dažnai nėra sukurti nuolatiniam sunkiasvorio transporto srautui. Jie siauresni, turi silpnesnę dangą, daugiau sankryžų, įvažiavimų į sodybas, pėsčiųjų, dviratininkų, mokyklinių autobusų. Keli papildomi vilkikai per dieną vienoje vietoje gal ir neatrodo katastrofa. Bet jei tokių maršrutų susiformuos daug, o navigacijos programėlės pradės masiškai siūlyti „pigiausią“ kelią, poveikis gali būti labai juntamas.

Gali nukentėti ir pajamos, ir keliai

„Via Toll“ idėja paremta tuo, kad mokestis bus proporcingas naudojimui. LTSA skelbia, kad galutinė kaina priklausys nuo transporto priemonės tipo, kategorijos, ašių skaičiaus, emisijų charakteristikų ir mokamais keliais nuvažiuoto atstumo. Pavyzdžiui, EURO VI klasės vilkikui, turinčiam ne daugiau kaip 3 ašis ir sveriančiam daugiau nei 12 tonų, nurodomas vidutinis 0,111 euro už kilometrą tarifas.

Vienam kilometrui tai neatrodo daug. Bet vežėjai neskaičiuoja vieno kilometro – jie skaičiuoja šimtus kilometrų, mėnesio reisus, visą parką ir metų sąnaudas. Jei įmonė turi keliasdešimt sunkvežimių, net nedidelis maršruto pakeitimas gali virsti pastebima suma. Todėl natūralu, kad verslas ieškos būdų mažinti sąnaudas.

Valstybei čia kyla dviguba rizika. Pirma, jei dalis transporto mokamų kelių vengs, realiai surenkama suma gali būti mažesnė nei planuojama. Antra, nemokami keliai, į kuriuos persikels sunkiasvoriai, vis tiek dėvėsis. Tik už jų naudojimą valstybė tiesiogiai negaus tos rinkliavos, kurią tikėjosi gauti pagrindiniuose mokamuose ruožuose. Kitaip tariant, pinigų gali būti surinkta mažiau, o remonto poreikis regionuose – išaugti.

Kontrolė gali sugauti pažeidėjus, bet ne tuos, kurie legaliai apvažiuoja

„Via Lietuva“ skelbia, kad nesumokėjus rinkliavos krovininių ir keleivinių transporto priemonių vairuotojams, savininkams ar valdytojams gali grėsti 700–1000 eurų bauda. Tai turėtų atgrasyti nuo tiesioginio važiavimo mokamu keliu nesusimokėjus. Tačiau baudos nesprendžia kitos problemos: jei vairuotojas mokamo kelio išvengia teisėtai, važiuodamas nemokamu alternatyviu maršrutu, jis nieko nepažeidžia.

Būtent todėl vien kontrolės kamerų nepakaks. Jos gali matyti pažeidimus mokamuose ruožuose, bet jos neparodys visos naujos elgsenos: kiek vilkikų persikėlė į mažesnius kelius, kur anksčiau jų beveik nebūdavo. Jei valstybė nori išvengti atvirkštinio efekto, reikės ne tik skaičiuoti surinktas pajamas, bet ir stebėti realius srautų pokyčius.

Praktiškai tai reiškia, kad po sistemos starto turėtų būti nuolat lyginami sunkiojo transporto srautai mokamuose ir nemokamuose keliuose. Jei matysis, kad tam tikrose vietose vilkikai masiškai apvažiuoja apmokestintus ruožus, reikės sprendimų: koreguoti mokamų kelių tinklą, riboti sunkiasvorio transporto eismą jautriuose keliuose, įrengti svorio kontrolę, peržiūrėti tarifus ar numatyti tranzito draudimus per gyvenvietes.

Teisinga idėja gali suveikti neteisingai, jei nebus įvertintas vairuotojų elgesys

Pati „Via Toll“ idėja nėra bloga. Mokėti už faktiškai nuvažiuotą atstumą yra logiškiau nei vienodai apmokestinti labai skirtingus kelių naudotojus. Tokia sistema taikoma daugelyje Europos šalių, o ES kryptis taip pat juda link apmokestinimo pagal nuvažiuotą atstumą ir transporto poveikį aplinkai.

Tačiau bet kuri sistema veikia ne popieriuje, o realiame gyvenime. Vežėjai planuoja maršrutus, skaičiuoja sąnaudas ir ieško pigiausio kelio. Jei nauja tvarka bus sukurta taip, kad pigiau bus važiuoti ne ten, kur keliai tam pritaikyti, o ten, kur nemokama, tada nukentės ir kelių finansavimas, ir regionų infrastruktūra.

Todėl didžiausias „Via Lietuva“ iššūkis nuo 2027 m. bus ne vien paleisti elektroninę sistemą. Tikrasis iššūkis bus suvaldyti jos pasekmes. Reikės stebėti, ar sunkiasvoriai neišsisklaido po nemokamus regioninius kelius, ar planuoti 110 mln. eurų nėra per optimistiniai, ar gyventojai mažesniuose miesteliuose negauna daugiau triukšmo, dulkių ir apgadintos dangos vietoj žadėto geresnio kelių finansavimo.

Nauja sistema gali būti sąžiningesnė, bet tik tada, jei ji neskatins gudrauti. Nes jei po vinječių atsisakymo dalis vilkikų mokamus kelius naudos tik ten, kur kitaip tiesiog neįmanoma pravažiuoti, valstybė gali susidurti su priešingu rezultatu: mažiau pajamų nei tikėtasi ir dar labiau pavargusiais nemokamais regioniniais keliais.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!