Kelionė elektromobiliu per Europą nebenervina: įkrovimo stotelės kas 60 km

Dar prieš kelerius metus ilgesnė kelionė elektromobiliu per Europą kai kam atrodė kaip mažas nuotykis su neaiškia pabaiga. Reikėdavo iš anksto žiūrėti programėles, skaičiuoti likusius kilometrus, planuoti sustojimus ir vis tiek turėti atsarginį variantą, nes viena stotelė neveikia, kita užimta, trečioje reikia nežinomos programėlės, o ketvirtoje kaina paaiškėja tik pradėjus krauti.

Dabar situacija keičiasi. Ne todėl, kad elektromobiliai staiga tapo stebuklingi, o todėl, kad Europoje pradėjo realiai veikti taisyklės, kurios įpareigoja valstybes pasirūpinti greitojo įkrovimo infrastruktūra pagrindiniuose keliuose.

Pagal ES alternatyviųjų degalų infrastruktūros reglamentą AFIR, pagrindiniame TEN-T kelių tinkle iki 2025 m. pabaigos turi būti įrengtos viešos greitojo įkrovimo aikštelės kas 60 kilometrų kiekviena važiavimo kryptimi. Kiekviena tokia aikštelė turi turėti bent 400 kW bendrą galią ir bent vieną 150 kW ar galingesnį įkrovimo tašką. Iki 2027 m. pabaigos reikalavimas didės iki 600 kW ir bent dviejų 150 kW taškų.

Tai reiškia labai paprastą dalyką: važiuojant pagrindiniais Europos keliais elektromobiliu, įkrovimas vis mažiau turėtų būti loterija.

Ne visur idealu, bet proveržis akivaizdus

Naujausia „Transport & Environment“ analizė rodo, kad 2026 m. birželį 79 proc. pagrindinio TEN-T tinklo jau atitiko ES tikslą dėl greitųjų įkroviklių kas 60 kilometrų. Vakarų Europoje aprėptis viršija 99 proc., o likusios spragos daugiausia matomos Ispanijoje ir dalyje Vidurio bei Rytų Europos.

Tai dar nereiškia, kad visoje Europoje galima važiuoti visiškai negalvojant. Bet tai jau visai kita realybė nei prieš kelerius metus. Ypač Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Belgijoje ar Austrijoje greitųjų įkrovimo taškų tankis daugeliui vairuotojų tampa pakankamas, kad kelionė nebesuktųsi vien apie baterijos procentus.

Lietuvos vairuotojams tai aktualu labai praktiškai. Vasarą keliaujant į Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Austriją, Italiją ar Kroatiją didžiausias klausimas dažnai būna nebe „ar rasiu kur krauti“, o „kur patogiausia sustoti“. Skirtumas milžiniškas. Vienu atveju važiuoji su įtampa, kitu – tiesiog planuoji kavos, pietų ar poilsio pertrauką.

Lenkija dar vejasi, bet juda greitai

Lietuviams svarbiausia kryptis dažnai prasideda nuo Lenkijos. Ir būtent čia situacija dar nėra tokia patogi kaip Vakarų Europoje. „Transport & Environment“ duomenimis, Lenkija per mažiau nei dvejus metus smarkiai pasistūmėjo į priekį: pagrindinio TEN-T tinklo atitiktis nuo 20 proc. 2024 m. pabaigoje pakilo iki 59 proc. 2026 m. birželį.

Tai gera žinia, bet kartu ir priminimas: važiuojant per Lenkiją vis dar verta planuoti sustojimus atidžiau. Ypač jei automobilio realus greitkelio nuotolis nėra didelis, jei važiuojama su šeima, pilnu bagažu, stogo dėže arba didesniu greičiu.

Elektromobilio gamintojo deklaruojamas WLTP nuotolis kelionėje greitkeliu dažnai atrodo gražiau nei realybė. Važiuojant 120–130 km/val., su kondicionieriumi, kalnais, vėju ar pilnu automobiliu, saugiau skaičiuoti ne visą oficialų nuotolį, o maždaug 70–80 proc. jo. Tai ne pesimizmas, o ramybės draudimas.

Didžiausias pokytis – ne tik stotelių skaičius

Įkrovimo stotelės kas 60 kilometrų yra svarbiausias dalykas, bet ne vienintelis. Vairuotojai seniai skundėsi ne tik tuo, kad nėra kur krauti, bet ir tuo, kad kiekvienas tinklas turi savo programėlę, savo sąlygas, savo kainas ir savo keistus mokėjimo būdus.

AFIR reglamentas numato ir mokėjimo patogumo taisykles. Nuo 2024 m. balandžio 13 d. naujai įrengtuose viešuose įkrovimo taškuose turi būti galimybė įkrauti automobilį ad hoc principu, tai yra be privalomos ilgalaikės sutarties ar prenumeratos. Viešuose 50 kW ar galingesniuose įkrovimo taškuose operatoriai taip pat turi aiškiai parodyti kainą už kWh ir galimus papildomus mokesčius dar prieš pradedant įkrovimą.

Nuo 2027 m. sausio 1 d. šie mokėjimo reikalavimai turės būti taikomi ir anksčiau įrengtoms 50 kW ar galingesnėms stotelėms TEN-T tinkle bei saugiose stovėjimo aikštelėse.

Paprastai tariant, turėtų mažėti situacijų, kai žmogus stovi prie įkroviklio, telefonas rodo silpną internetą, reikia atsisiųsti dar vieną programėlę, registruotis, tvirtinti kortelę ir bandyti suprasti, kiek tai kainuos.

Įkrovimo stotelės

Kodėl tai svarbu net tiems, kurie elektromobilio dar neturi

Ši tema nėra vien elektromobilių entuziastams. Ji rodo, kaip greitai keičiasi kelionės Europoje. Ilgą laiką vienas dažniausių argumentų prieš elektromobilį buvo paprastas: „O ką daryti kelionėje?“ Dabar šis argumentas pamažu silpnėja.

Taip, elektromobilis vis dar netinka visiems. Jei žmogus dažnai važiuoja labai ilgus atstumus, neturi galimybės krauti namuose arba gyvena vietoje, kur viešoji infrastruktūra prasta, vidaus degimo automobilis jam gali atrodyti patogesnis. Tačiau pagrindiniuose Europos keliuose įkrovimo tinklas tampa vis labiau panašus į normalią infrastruktūrą, o ne į ankstyvųjų naudotojų eksperimentą.

Tai ypač svarbu šeimoms. Kai kelionėje yra vaikai, karštis, bagažas ir ilga diena kelyje, mažiausiai norisi dar vieno galvosūkio. Jei įkrovimo stotelės atsiranda reguliariai, sustojimai gali būti planuojami natūraliau: tualetas, kava, užkandis, trumpas pasivaikščiojimas ir automobilis per tą laiką pasikrauna.

Kur dar reikės kantrybės

Vis dėlto per daug atsipalaiduoti dar anksti. Rytų ir Pietų Europoje skirtumai tarp šalių vis dar juntami. Ispanijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ar kai kuriose kitose Vidurio ir Rytų Europos dalyse atstumai tarp veikiančių greitųjų įkroviklių gali būti didesni nei Vokietijoje ar Nyderlanduose. T&E analizėje nurodoma, kad likusios spragos daugiausia telkiasi Rytų ES šalyse ir Ispanijoje, nors būtent šiose rinkose tinklai dabar auga sparčiausiai.

Tai reiškia, kad prieš kelionę vis tiek verta atlikti namų darbus. Susidėti pagrindines programėles, patikrinti maršrutą, pasižiūrėti, kurie tinklai dažniausiai pasitaiko pasirinktoje šalyje. Europoje vairuotojai dažnai susiduria su „Ionity“, „Tesla Supercharger“, „Fastned“, „Allego“ ir kitais tinklais, bet konkreti patirtis priklausys nuo šalies ir maršruto.

Taip pat verta turėti planą B. Net jei stotelė žemėlapyje pažymėta, realybėje ji gali būti užimta, neveikti, būti sunkiai pasiekiama dėl remontų ar tiesiog nepatogi. Elektromobilio kelionė šiandien jau nebūtinai yra stresas, bet sveikas atsargumas vis dar praverčia.

Sunkvežimiams ir vandeniliui kelias dar ilgesnis

AFIR reglamentas galvoja ne tik apie lengvuosius automobilius. Sunkesnėms transporto priemonėms taip pat numatyti įkrovimo infrastruktūros tikslai TEN-T tinkle, o vandenilio degalinės pagrindiniuose transporto koridoriuose iki 2030 m. turėtų būti išdėstytos kas 200 kilometrų.

Tai dar viena svarbi tema, nes krovininis transportas ir autobusai negali remtis vien mažomis stotelėmis lengviesiems automobiliams. Jiems reikia daugiau galios, daugiau vietos, patogesnio privažiavimo ir visai kitokio planavimo.

Lengvųjų elektromobilių vairuotojai jau mato pirmą rimtą pokytį. Sunkiojo transporto elektrifikacija dar tik įsibėgėja, bet taisyklės rodo, kad ES nori, jog infrastruktūra būtų kuriama ne chaotiškai, o pagal aiškų tinklą.

Kelionė į Europą tampa paprastesnė, bet ne visiškai be rūpesčių

Elektromobilio kelionė į pietus šiandien jau nebėra tokia pati kaip prieš penkerius metus. Didžiojoje Vakarų Europos dalyje greitojo įkrovimo infrastruktūra pasiekė tokį tankį, kad vairuotojas gali važiuoti daug ramiau. Reikalavimai veikia, tinklai plečiasi, o mokėjimo tvarka po truputį turėtų tapti mažiau paini.

Tačiau svarbiausia neperžadėti. „Kas 60 kilometrų“ nereiškia, kad kiekviename Europos kelyje rasite greitą įkroviklį. Kalbama apie pagrindinį TEN-T tinklą, o ir jame dar yra spragų. Be to, stotelės buvimas žemėlapyje nėra tas pats, kas laisvas, veikiantis ir patogus įkroviklis konkrečią karštą rugpjūčio dieną.

Vis dėlto kryptis aiški. Elektromobilių vairuotojai Europoje vis mažiau priklauso nuo sėkmės ir vis labiau nuo normalios infrastruktūros. O tai turbūt didžiausias pokytis: kelionė elektromobiliu pamažu tampa ne technologijų mėgėjų išbandymu, o tiesiog dar vienu būdu nuvažiuoti atostogų.