Nuotekų valymo įrenginį prieš dešimt metų įsirengėme be jokių leidimų, o dabar gąsdina baudomis

Viskas išlindo visai ne tada, kai įrenginėjome namą. Tada, prieš maždaug dešimt metų, viskas atrodė paprasta: nėra centralizuotų nuotekų, reikia vietinio valymo įrenginio, meistrai atvažiavo, iškasė duobę, įleido talpą, sujungė vamzdžius, paleido orapūtę ir pasakė: „Viskas, naudokitės.“ Mes ir naudojomės. Jokių didelių popierių, jokių leidimų, jokių derinimų. Tuo metu svarbiausia buvo, kad tualetas veiktų, vanduo nubėgtų, o kiemas po statybų pagaliau būtų sutvarkytas.

Apie dokumentus prisiminėme tik dabar, kai kaimynas pasakė, kad savivaldybė ir aplinkosaugininkai pradėjo tikrinti individualius nuotekų įrenginius, o už netvarką gali būti baudos. Iš pradžių net supykau. Kaip taip? Įrenginys stovi dešimt metų, niekam netrukdo, kvapo nėra, kaimynų neužpylėme, o dabar staiga paaiškėja, kad galime būti kalti?

Tada atsisėdau ir pradėjau aiškintis. Ir čia paaiškėjo svarbiausias dalykas: ne kiekvienas seniai įrengtas nuotekų valymo įrenginys automatiškai yra „nelegalus“. Bet ir ne kiekvieną galima ramiai palikti taip, kaip yra, jei nėra nei dokumentų, nei priežiūros, nei tyrimų.

Pirmas klausimas – ar leidimo apskritai reikėjo?

Daugelis žmonių, kaip ir mes, pirmiausia išsigąsta žodžio „leidimas“. Atrodo, jei prieš dešimt metų jo negavai, vadinasi, viskas blogai. Tačiau pagal dabar VTPSI pateikiamą išaiškinimą, statybos leidimo nereikia, kai vietinė nuotekų valykla arba kaupimo rezervuaras yra iki 5 kubinių metrų per parą našumo ir statomas vienbučio, dvibučio arba sodo namo sklype. Tokiu atveju tai laikoma I grupės nesudėtinguoju statiniu, kuriam nereikia nei leidimo, nei pranešimo apie statybos pradžią.

Mūsų atveju įrenginys buvo skirtas paprastam gyvenamajam namui, ne verslui, ne daugiabučiui, ne dideliam objektui. Našumas – mažas, šeimos poreikiams. Todėl vien tai, kad prieš dešimt metų neturėjome statybos leidimo, dar nereiškia, kad iš karto laukia bauda ar reikalavimas viską iškasti.

Bet yra niuansų. Leidimas gali būti reikalingas, jei įrenginys didesnio nei 5 kub. m per parą našumo arba jei net ir mažesnė valykla statoma tam tikrose teritorijose: mieste, saugomose teritorijose, kultūros paveldo vietovėse ir kitose jautresnėse zonose. Tokiais atvejais gali būti privalomas statybą leidžiantis dokumentas ir pranešimas apie statybos pradžią.

Sena statyba nebūtinai tampa savavališka vien dėl to, kad pasikeitė taisyklės

Labiausiai nuramino kita detalė. VTPSI yra išaiškinusi, kad iki 2023 m. sausio 31 d. pastačius II grupės nesudėtingąją nuotekų valyklą be statybą leidžiančio dokumento, jeigu teritorija nepatenka į tuos atvejus, kuriuose leidimas privalomas pagal dabar galiojančias taisykles, tokio leidimo gauti nereikia ir tai nelaikoma savavališka statyba.

Kitaip sakant, ne viskas vertinama taip paprastai: „neturi popieriaus – kaltas“. Reikia žiūrėti, koks įrenginys, kada jis įrengtas, kurioje vietoje, koks jo našumas ir ar pagal konkrečią situaciją statybos leidimas buvo būtinas.

Bet jei paaiškėja, kad įrenginys vis dėlto įrengtas ten, kur leidimas buvo reikalingas, tada situacija rimtesnė. VTPSI nurodo, kad savavališkai pastatytą statinį tam tikrais atvejais galima įteisinti, jeigu tokia statyba toje vietoje galima pagal teritorijų planavimo dokumentus ir neprieštarauja aplinkosaugos, paveldosaugos ar saugomų teritorijų reikalavimams. Tam gali reikėti projekto, įmokos už savavališkos statybos įteisinimą ir statybą leidžiančio dokumento.

Nuotekų valymo įrenginys

Didžiausia problema gali būti ne pats leidimas, o eksploatavimas

Kai pradėjau gilintis, supratau, kad mūsų didžiausia silpna vieta net ne leidimai. Mes tiesiog dešimt metų įrenginį prižiūrėjome taip, kaip patys supratome. Orapūtę patikrindavome, kai garsiau pradėdavo ūžti. Dumblą išveždavome tada, kai meistras pasakydavo, kad jau laikas. Jokios tvarkingos sistemos, jokio kalendoriaus, jokių tyrimų.

Aplinkos apsaugos departamentas primena, kad individualūs nuotekų valymo įrenginiai turi išvalyti azotą, fosforą, BDS ir kitas medžiagas iki Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytų reikalavimų. Nuotekos gali būti išleidžiamos tik per gamintojo numatytą ir įrengtą išleistuvą.

Taip pat nurodoma, kad fizinis asmuo, turintis įrenginį, turi turėti sutartį su eksploataciją išmanančiu specialistu arba gamintojo pažymą apie suteiktas žinias ir eksploatavimo taisykles. Įrenginį reikia prižiūrėti: tikrinti orapūtę, valyti filtrus ir grotas, šalinti dumblo perteklių, o patikrinimo darbus rekomenduojama atlikti 1–2 kartus per metus.

Čia ir pasidarė aišku, kodėl dabar žmonės kalba apie baudas. Jei įrenginys tik „kažkada įkastas“ ir niekas nebegali pasakyti, ar jis veikia tinkamai, ar nuotekos išvalomos, ar yra priežiūros dokumentai, tada problema jau ne popierinė. Tada tai gali būti taršos klausimas.

Kasmetiniai tyrimai – dalykas, apie kurį daugelis net nežinojo

Dar vienas netikėtumas buvo laboratoriniai tyrimai. AAD informacijoje apie NTIS nurodoma, kad asmenys, individualiai tvarkantys nuotekas, privalo ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus savo lėšomis organizuoti į aplinką išleidžiamų nuotekų laboratorinę kontrolę. Tyrimus turi atlikti teisę turinčios laboratorijos, o mėginio pats žmogus pasiimti ir nuvežti negali – laboratorijos specialistas turi atvykti, paimti mėginį ir nugabenti jį tyrimams.

Prisipažinsiu, apie tai nebuvome rimtai pagalvoję. Mums atrodė, kad jei kieme nesmirda, vanduo nubėga, o žolė aplink nežūsta, vadinasi, viskas gerai. Bet pagal dabartinę tvarką „man atrodo, kad veikia“ nebėra pakankamas argumentas. Reikia turėti faktą – tyrimo rezultatą.

Dar yra NTIS – Nuotekų tvarkymo informacinė sistema. Ji skirta registruoti ir tvarkyti duomenis apie individualius nuotekų tvarkymo įrenginius bei jų eksploatavimą. AAD nurodo, kad norint naudotis sistemos funkcijomis, pirmiausia reikia prisijungti ir būti užregistravus nuotekų tvarkymo įrenginį.

Kokios baudos iš tikrųjų gresia?

Čia ir prasideda ta vieta, dėl kurios žmonės labiausiai nerimauja. Aplinkosaugininkai nurodo, kad dažniausi pažeidimai yra dokumentų ar sutarčių dėl nuotekų tvarkymo neturėjimas, netinkama įrenginių priežiūra, nuotekų išleidimas į aplinką be leidimo, leidžiamų teršalų normų viršijimas ar neteisėtas teršalų išmetimas į vandenį. Fiziniams asmenims baudos gali siekti nuo 60 iki 580 eurų, priklausomai nuo pažeidimo kategorijos, o be baudų gali būti skaičiuojama ir aplinkai padaryta žala.

Man svarbiausia išvada buvo tokia: gąsdinimas baudomis dažnai skamba baisiau nei pati realybė, bet ignoruoti situacijos irgi negalima. Jei įrenginys veikia, yra tinkamoje vietoje, jo našumas nedidelis, o leidimo pagal konkrečią situaciją nereikėjo, didžiausias darbas gali būti susitvarkyti dokumentus, registraciją, priežiūrą ir tyrimus. Bet jei nuotekos leidžiamos ne ten, įrenginys neveikia, tyrimų nėra, dumblas neišvežamas, o dokumentų nulis – tada jau nebe „formalumas“.

Ką daryčiau dabar, jei būčiau ką tik apie tai sužinojęs?

Pirmiausia nepanikuočiau ir nepulčiau nieko kasti. Pradėčiau nuo paprastų dalykų: susirasčiau įrenginio dokumentus, jei tokių likę; pasižiūrėčiau modelį ir našumą; patikrinčiau, ar sklypas nepatenka į teritoriją, kur leidimas galėjo būti privalomas; pasikonsultuočiau su VTPSI dėl statybos dalies ir su Aplinkos apsaugos departamentu dėl eksploatavimo.

Antra, užregistruočiau įrenginį NTIS, jei jis dar neužregistruotas. Trečia, susitvarkyčiau priežiūrą: sutartis arba gamintojo pažyma, dumblo šalinimo dokumentai, metiniai tyrimai. Ketvirta, jei paaiškėtų, kad įrenginys įrengtas netinkamai arba be privalomų dokumentų ten, kur jie buvo būtini, jau kalbėčiau su projektuotoju ir institucijomis dėl įteisinimo ar pertvarkymo.

Nes blogiausias variantas – laukti, kol kažkas ateis tikrinti. Tada viskas atrodo kaip puolimas. O kai pats pradedi tvarkytis, situacija dažnai būna daug ramesnė.

Mūsų klaida buvo ne tik tai, kad prieš dešimt metų viską darėme „kaip visi“. Didžiausia klaida buvo manyti, kad jei įrenginys įkastas ir veikia, tai tema uždaryta visam gyvenimui. Dabar jau aišku, kad nuotekų valymo įrenginys nėra vienkartinis pirkinys. Tai sistema, kurią reikia prižiūrėti, tikrinti ir turėti įrodymus, kad ji ne teršia, o valo.

Todėl jei kas nors šiandien gąsdina baudomis, pirmas klausimas turėtų būti ne „kiek nubaus?“, o „ką turiu susitvarkyti, kad nebūtų už ką bausti?“ Dažnai būtent nuo šito klausimo ir prasideda tikrasis problemos sprendimas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!