Indaplovė plovė vis prasčiau, o meistras per dvi minutes parodė, ką darėme ne taip penkerius metus

Iš pradžių atrodė, kad indaplovė tiesiog pavargo. Ne sugedo, ne sustojo, ne pradėjo leisti vandenį, o tiesiog kažkaip nebe taip plovė. Stiklinės po plovimo likdavo matinės, ant lėkščių kartais matydavosi riebaluotas blizgesys, o šaukštų įdubimuose pasilikdavo mažų trupinių. Mes, aišku, darėme tai, ką tokiais atvejais daro dauguma žmonių – kaltinome tabletes.

Pirkome kitas. Brangesnes. Su „viskas viename“, su blizgesiu, su citrina, su kažkokiais papildomais rutuliukais viduje. Kelias dienas atrodydavo, kad lyg ir geriau, paskui vėl tas pats. Tada pradėjome kaltinti vandenį, programą, seną techniką ir net save, kad gal per daug tikimės iš indaplovės, kuriai jau penkeri metai.

Tik vieną vakarą kantrybė baigėsi. Išėmiau stiklines po pilnos programos, o jos atrodė taip, lyg būtų tik perplautos šaltu vandeniu. Žmona pasakė:

– Gal kviečiam meistrą, kol dar visai nesugedo?

Aš burbtelėjau, kad turbūt bus siurblys, purkštukai, elektronika arba dar kas nors už porą šimtų eurų. Bet paskambinome.

Meistras atidarė dureles ir iš karto paklausė vieno dalyko

Meistras atvažiavo kitą dieną. Jokių didelių ceremonijų. Atsidarė indaplovę, pažiūrėjo į vidų ir paklausė:

– Filtrą dažnai valot?

Aš kažkaip automatiškai atsakiau:

– Na… kartais.

Tas „kartais“ realiai reiškė tada, kai jau pamatai kažką baisaus arba kai pradeda skleisti kvapą. Meistras nieko nesakė, tik išėmė apatinį krepšį, pasuko filtrą ir ištraukė.

Man buvo gėda.

Ant filtro buvo ne šiaip keli trupiniai. Ten buvo riebalų sluoksnis, kavos tirščių likučiai, mažos makaronų dalys, kažkas panašaus į svogūno plėvelę ir dar tokia pilkšva masė, kurios geriau net neįvardyti. Meistras parodė pirštu:

– Va čia jūsų „gedimas“.

Tada nuėmė apatinę purkštuvo svirtį. Kelios skylutės buvo užsikimšusios. Vienoje radome kažkokį smulkų grūdelį, kitoje – kietą maisto likutį. Jis praplovė po čiaupu, pakratė, dar kartą patikrino ir pasakė:

– Jei vanduo normaliai nepraeina pro purkštukus, tai tabletė gali būti pati brangiausia. Ji vis tiek neišplaus.

Viskas truko gal dvi minutes. O mes penkerius metus gyvenome su mintimi, kad indaplovė „pati save išsiplauna“.

Pagrindinė klaida – galvojome, kad indaplovė yra šiukšlių smulkintuvas

Meistras pasakė labai paprastai: indaplovė plauna indus, bet ji nėra skirta maisto likučiams tvarkyti. O mes būtent taip ją ir naudojome. Lėkštes įdėdavome su padažo likučiais, ryžių grūdeliais, kartais net su prilipusiais makaronais. Aišku, didelius gabalus nubraukdavome, bet visa kita palikdavome „tegul išplauna“.

Problema ta, kad tie likučiai niekur stebuklingai nedingsta. Dalis jų lieka filtre, dalis gali užkimšti purkštukus, dalis nusėda ant sienelių ir gumų. Tada indaplovė pradeda skleisti kvapą, blogiau cirkuliuoja vanduo, prasčiau tirpsta tabletė, o indai po plovimo atrodo lyg ne iki galo išplauti.

Meistras paaiškino, kad lėkščių nereikia šveisti po kranu iki idealaus blizgesio. Bet maisto likučius būtina nubraukti. Ne dėl vandens taupymo ar ekologijos, o tiesiog dėl pačios indaplovės. Lėkštė gali būti nešvari, bet joje neturi plaukioti vakarienės likučiai.

Ko geriau neplauti indaplovėje?

Antra klaida – viską kraudavome kaip į lagaminą prieš kelionę

Tada jis pažiūrėjo, kaip mes paprastai sukrauname indus. Čia irgi gavome pastabų. Dideles lėkštes kartais dėdavome per arti viena kitos, dubenis užversdavome taip, kad vanduo sunkiai patektų į vidų, puodus įgrūsdavome apačioje taip, kad jie užstodavo purkštuvo kelią. Jeigu po vakarienės indų daug, norisi sutalpinti viską vienu kartu. Bet indaplovėje daugiau ne visada reiškia geriau.

Meistras pasuko apatinę svirtį ranka. Ji kliudė vieną didesnį dubenį.

– Va. Jei programa paleista taip, ši svirtis nesisuka. Tada pusė indų tiesiog gauna ne plovimą, o garą ir viltį.

Tas sakinys man įstrigo. Nes labai tiksliai apibūdino mūsų situaciją. Mes tikėdavomės gero rezultato, bet patys sudėdavome indus taip, kad vanduo net negalėtų normaliai pasiekti paviršių.

Trečia klaida – naudojome tik trumpas ir „eko“ programas

Dar vienas dalykas buvo programos. Dažniausiai rinkdavomės trumpą arba ekonomišką režimą. Atrodė logiška: taupome elektrą, vandenį, laiką. Bet jei indaplovė nuolat plauna riebaluotus puodus, lėkštes po vakarienės ir stiklines su apnašomis, vien švelnių programų kartais neužtenka.

Meistras patarė bent kartą per savaitę ar dvi paleisti karštesnę programą, ypač jei dažnai plauname riebesnius indus. O kartą per mėnesį – tuščią indaplovę su specialiu valikliu arba bent jau normalų karštą ciklą, kad išsiplautų vidus, gumos, purkštukai ir vamzdeliai.

Mes per penkerius metus specialų indaplovės valiklį naudojome gal du kartus. Ir dar abu kartus tada, kai jau buvo blogas kvapas.

Ketvirta klaida – ignoravome druską ir skalavimo skystį

Dar buvo druska. Tiksliau, jos trūkumas. Kai lemputė užsidegdavo, mes kartais atidėdavome. Atrodė, nieko tokio, juk tabletės „viskas viename“. Bet meistras pasakė, kad jei vanduo kietesnis, vien tabletė ne visada išgelbės. Druska reikalinga vandens minkštinimo sistemai, o skalavimo skystis padeda indams geriau nudžiūti ir mažina dėmes ant stiklinių.

Tą vakarą pirmą kartą normaliai atsiverčiau instrukciją ir nustačiau vandens kietumą pagal mūsų miestą. Penkerius metus net nebuvau pagalvojęs, kad tai galima reguliuoti. Indaplovė stovėjo su gamykliniais nustatymais, o mes tik pykome, kad stiklinės neblizga.

Po vieno valymo indaplovė pradėjo plauti kaip kita

Meistras išvalė filtrą, praplovė purkštuvus, patikrino, ar svirtis sukasi, liepė nusipirkti druskos, skalavimo skysčio ir valiklio. Didelio remonto nebuvo. Jokių dalių nekeitė. Sąskaita buvo už iškvietimą ir konsultaciją, bet išėjau su jausmu, kad sumokėjome ne už remontą, o už pamoką.

Tą patį vakarą paleidome karštą tuščią ciklą su valikliu. Kitą dieną sudėjome indus jau kitaip: be maisto likučių, neperkrautai, patikrinę, ar purkštuvas laisvai sukasi. Rezultatas buvo toks akivaizdus, kad net juokinga. Stiklinės išėjo švaresnės, lėkštės be riebaluoto sluoksnio, kvapo viduje beveik neliko.

Ir tada supratau, kad penkerius metus mes ne turėjome blogą indaplovę. Mes turėjome gerą indaplovę, kurią patys lėtai dusinome.

Dabar turime labai paprastą taisyklę

Dabar filtrą išplaunu kartą per savaitę. Užtrunka gal dvi minutes. Purkštuvus patikrinu kartą per mėnesį. Maisto likučius nuo lėkščių nubraukiame iš karto. Indų nebegrūdame taip, kad vos užsidarytų durelės. Jei įdedame didesnį puodą ar dubenį, ranka pasukame apatinę svirtį ir patikriname, ar ji nieko nekliudo.

Skamba kaip smulkmenos, bet skirtumas didžiulis. Indaplovė nebesmirda, plauna geriau, tabletės tirpsta normaliai, o mes nebesvarstome pirkti naujos technikos.

Labiausiai šioje istorijoje juokinga tai, kad atsakymas buvo ne kažkur giliai elektronikoje. Jis buvo pačiame dugne, po apatiniu krepšiu, tame filtre, kurio beveik niekada nenorėjome matyti.

Kartais buitinė technika sugenda. Bet kartais ji tiesiog pavargsta nuo mūsų įpročių.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!