Tą pačią striukę radau „Temu“ už 28 eurus, o Kauno parduotuvėje – už 119: pradėjau tikrinti, už ką iš tikrųjų mokame

Į Kauno parduotuvę užėjau visai neieškodamas pigiausio varianto. Reikėjo paprastos rudeninės striukės – ne prabangios, ne garsaus prekės ženklo, tiesiog tokios, kuri gerai atrodytų, nebūtų per plona ir tarnautų bent kelis sezonus. Ant vienos pakabos pamačiau būtent tokią. Tamsi, tvarkingo kirpimo, su aukštesne apykakle, dviem užsegamomis kišenėmis ir šiek tiek platesnėmis rankovėmis. Pasimatavau – tiko beveik idealiai. Pažiūrėjau į kainą: 119 eurų.

Nebuvo pigu, bet ir ne tokia suma, dėl kurios iš karto padėtum drabužį atgal. Parduotuvė normali, striukė atrodė tvarkingai, todėl jau beveik buvau nusprendęs ją pirkti. Vis dėlto padariau tai, ką pastaruoju metu darau vis dažniau – telefonu nufotografavau modelį ir nusprendžiau vakare pasižiūrėti, ar internete nėra kažko panašaus.

Po kelių valandų namuose pamačiau vaizdą, kuris mane privertė atsisėsti arčiau ekrano.

„Temu“ radau striukę už 28 eurus.

Iš pirmo žvilgsnio – tokią pačią.

Ta pati spalva. Tas pats užtrauktukas. Tokios pačios kišenės. Tas pats horizontalus dygsniavimas ties pečiais. Net mažytė dekoratyvinė juostelė prie rankovės atrodė identiškai. Kaina skyrėsi daugiau nei keturis kartus.

Tada ir kilo klausimas: ar tikrai Kaune už 119 eurų mačiau tą pačią striukę, kuri internete kainuoja 28?

Iš pradžių buvau beveik įsitikinęs, kad mane tiesiog bando apmauti

Pirmoji reakcija buvo labai paprasta – pyktis. 91 euro skirtumas už daiktą, kuris nuotraukose atrodo vienodai, nėra smulkmena. Už tokią sumą galima nusipirkti dar vieną porą batų, kelis megztinius ar visai neblogą savaitės maisto krepšelį.

Pradėjau lyginti nuotraukas detalė po detalės. Pirmiausia užtrauktuką – jo forma atrodė tokia pati. Tada kišenes – kampas, kuriuo jos įsiūtos, sutapo beveik idealiai. Apykaklė – tokio pat aukščio. Rankogaliai – tokie pat siauri. Siūlės ties pečiais – ten pat. Net audinio blizgumas nuotraukose buvo labai panašus.

Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau atrodė, kad čia ne „panašus modelis“, o tas pats gaminys.

Tačiau vien nuotraukos nieko neįrodo.

Todėl kitą dieną grįžau į tą pačią parduotuvę.

Šį kartą ne matuotis, o tikrinti.

Pirmiausia pažiūrėjau sudėtį. Parduotuvėje kabėjusios striukės etiketėje buvo nurodyta viena medžiagų kombinacija. Atsidariau „Temu“ aprašymą telefone ir palyginau. Procentai buvo labai panašūs, tačiau ne visiškai identiški. Tai jau buvo pirmas signalas, kad daiktai gali būti ne visiškai tokie patys.

Tada pradėjau žiūrėti į vidų. Parduotuvės striukėje pamušalas atrodė storesnis, siūlės – gana tvarkingos, o kišenių vidus nebuvo padarytas iš labai plonos medžiagos. Interneto nuotraukose šitų detalių beveik nesimatė.

Ir čia pradėjo aiškėti dalykas, kurį labai lengva pamiršti lyginant vien ekraną su realiu produktu: identiška išvaizda dar nereiškia identiškos kokybės.

Tas pats dizainas gali slėpti visai kitą gaminį

Aprangos rinkoje vienas modelis gali egzistuoti keliomis versijomis. Gamintojas gali naudoti tą patį arba beveik tokį patį iškarpos šabloną, bet keisti audinio tankį, užtrauktukus, pamušalą, užpildą, siūlų kokybę ir net sagų ar spaudžių metalą.

Nuotraukoje visa tai beveik nematoma.

Dvi striukės gali atrodyti identiškai, tačiau po pusės metų viena vis dar laikys formą, o kitos rankogaliai bus išsitampę, užtrauktukas pradės strigti ir per siūles lįs užpildas.

Kita vertus, egzistuoja ir kita realybė. Daugybė prekybininkų prekes perka iš tų pačių Azijos gamintojų ar didmenininkų, o galutinė kaina gali skirtis kelis kartus. Vienas pardavėjas prekę parduoda tiesiai internetu su minimaliais kaštais, kitas nuomojasi patalpas prekybos centre, moka atlyginimus, importo, sandėliavimo, apskaitos ir reklamos išlaidas bei prideda savo maržą.

Todėl 28 ir 119 eurų skirtumas savaime dar neįrodo, kad kažkas apgaudinėja.

Bet pirkėjui nuo to ne visada lengviau.

Nes jeigu galutinis produktas iš tikrųjų yra tas pats, keturis kartus didesnė kaina atrodo visai kitaip.

Didžiausią įtarimą sukėlė viena smulki detalė

Parduotuvėje dar kartą paėmiau striukę į rankas ir pažvelgiau į priežiūros etiketę. Ten buvo modelio kodas.

Ne prekės ženklo pavadinimas, o ilgesnė skaičių ir raidžių kombinacija.

Tą kodą įvedžiau į paiešką.

Tikslaus sutapimo neradau, tačiau pasirodė keli labai panašūs modeliai skirtingose internetinėse parduotuvėse. Vienur jie kainavo apie 35 eurus, kitur – 50–60, dar kitur – virš 100 eurų.

Ir tada supratau, kad svarbiausias klausimas nėra net „ar ta pati striukė?“.

Daug įdomiau buvo tai, kaip tas pats arba labai panašus daiktas skirtingose prekybos vietose gali turėti visiškai skirtingą kainą.

Jeigu parduotuvė perka striukę už 25–35 eurus, 119 eurų galutinė kaina nebūtinai reiškia 80 eurų gryno pelno. Iš jos reikia padengti PVM, patalpų nuomą, darbuotojus, sandėliavimą, nepasiteisinusias kolekcijas, grąžinimus ir daugybę kitų išlaidų.

Bet pirkėjas turi kitą problemą.

Jam nerūpi parduotuvės nuoma.

Jis tiesiog nori suprasti, ar už 119 eurų gauna kažką geresnio nei už 28.

Galiausiai striukės nepirkau nei vienur, nei kitur

Kauno parduotuvėje jos nepirkau todėl, kad po visų palyginimų 119 eurų kaina man jau atrodė per didelė. „Temu“ taip pat neužsisakiau, nes iš nuotraukų negalėjau būti tikras, kad gausiu tokios pačios kokybės daiktą, kokį laikiau rankose parduotuvėje.

Tačiau nuo tos dienos apsipirkinėju kitaip.

Jeigu drabužis kainuoja daugiau nei 80–100 eurų ir nėra aiškaus prekės ženklo ar išskirtinių medžiagų, pirmiausia telefonu padarau nuotrauką ir ieškau panašių modelių. Kartais skirtumas būna vos keli eurai ir nėra dėl ko sukti galvos.

Bet kartais pamatai 119 eurų vienoje vietoje ir 28 eurus kitoje.

Tada jau verta sustoti.

Ne todėl, kad viskas internete yra tas pats.

Ir ne todėl, kad fizinė parduotuvė būtinai bando jus apgauti.

O todėl, kad šiandien pirkėjas turi galimybę per kelias minutes pasitikrinti tai, ko dar prieš dešimt metų beveik negalėjo patikrinti.

Kaip aš dabar tikrinu, ar prekė tikrai ta pati

Vien nuotraukos nebeužtenka. Pirmiausia žiūriu audinio sudėtį ir procentus. Tada – produkto matmenis, modelio kodą, kišenių vietą, užtrauktukų formą, pamušalą, siūlių išdėstymą ir smulkias detales, kurių kopijuotojai dažnai nepataiko idealiai. Jei sutampa praktiškai viskas, tikimybė, kad prekės turi bendrą gamintoją ar tiekimo grandinę, jau atrodo daug realesnė.

Tačiau net ir tada negalima šimtu procentų tvirtinti, kad jos identiškos, kol abiejų fiziškai nepadedi vienos šalia kitos.

Būtent todėl šita istorija man neįrodė, kad Kauno parduotuvėje striukė buvo „Temu prekė už keturgubą kainą“.

Ji parodė ką kita.

119 eurų etiketė dar nereiškia, kad daiktas vertas 119 eurų.

Kaip ir 28 eurų kaina internete dar nereiškia, kad gausite tą patį daiktą.

Todėl dabar prieš mokėdamas visada skiriu penkias minutes palyginimui.

Nes kartais jos gali sutaupyti ne penkis ar dešimt eurų.

Mano atveju skirtumas buvo 91 euras.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!