Šeštadienį po ilgo laiko tarpo nuėjau į „Lidl“ tik pieno ir duonos: prie kasos supratau, kad infliacija nevaldomai kyla aukštyn

Šeštadienį po ilgesnės pertraukos užsukau į „Lidl“. Ne planuotam dideliam apsipirkimui, ne savaitės produktams, ne pilnam vežimėliui. Tik pieno ir duonos. Toks paprastas užėjimas, kuris anksčiau net neatrodydavo kaip apsipirkimas. Užsuki, paimi du dalykus, gal dar kažką smulkaus pakeliui, ir išeini. Be sąrašo, be skaičiavimo, be to nemalonaus jausmo, kad kiekviena prekė lentynoje jau turi savo svorį piniginėje.

Bet šį kartą viskas pasijuto kitaip dar prieš kasą. Ėjau tarp lentynų ir automatiškai žiūrėjau į kainas, nors atėjau tik pieno ir duonos. Gal todėl, kad pastaruoju metu kainas pastebi net tada, kai nenori. Duona, pienas, sviestas, kiaušiniai, sūris, mėsa, kava – atrodo, paprasti produktai, bet kiekvienas jų pabrangęs tiek, kad nebegali apsimesti, jog nieko nevyksta. Anksčiau parduotuvėje labiau rinkdavausi pagal skonį ar įprotį, dabar vis dažniau pagal kainą ir akcijos spalvą.

Pasiėmiau pieno. Tada duonos. Ir, kaip dažnai būna, pagalvojau: na, jei jau užėjau, paimsiu dar vieną kitą dalyką. Ne kažką prabangaus. Jokio vyno, jokios žuvies, jokių saldumynų dėžių. Tiesiog tai, ko namuose vis tiek prireiks: dešros ar sūrio sumuštiniams, gal jogurto, gal kiaušinių, gal bananų. Tokių dalykų, kurie anksčiau atrodydavo kaip smulkmenos. Bet dabar tos smulkmenos labai greitai virsta suma.

Į parduotuvę atėjau be sąrašo ir greitai pasigailėjau

Anksčiau galėjau eiti į parduotuvę be sąrašo. Žinojau, kad pasiimsiu tai, ko reikia, o jei dar ką nors įsidėsiu papildomai, didelės tragedijos nebus. Dabar toks apsipirkimas be sąrašo pradeda atrodyti kaip klaida. Nes parduotuvė suveikia labai paprastai: eini pieno ir duonos, bet prie pieno matai jogurtą, prie duonos – sūrį, tada prisimeni, kad baigėsi kava, o dar namuose nėra kiaušinių. Ir kiekvienas „ai, paimsiu“ jau kainuoja ne keliasdešimt centų, o eurą, du, tris ar penkis.

Prie kiaušinių lentynos sustojau ilgiau. Vis dar keista matyti, kiek dabar kainuoja tai, kas kažkada buvo vienas paprasčiausių produktų namuose. Kiaušiniai nebebūna tiesiog kiaušiniai. Pradedi žiūrėti, kiek vienetų dėžutėje, kokio dydžio, ar akcija tikra, ar tik gražiai užrašyta. Tą patį pastebėjau ir prie sūrio. Nedidelis gabalėlis, kurį anksčiau įsidėdavau beveik negalvodamas, dabar jau priverčia pažiūrėti į kilogramo kainą.

Ir tada pagauni save labai buitiškoje, bet nemalonioje būsenoje: stovi parduotuvėje ir mintyse dėlioji ne vakarienę, o biudžetą. Ar imti šitą, ar pigesnį? Ar tikrai reikia šiandien? Gal palauks? Gal namuose dar liko? Tokie klausimai anksčiau kildavo perkant brangesnius daiktus. Dabar jie kyla prie kasdienių produktų.

Metus metus rinkomės liesus pieno produktus, tačiau nauji duomenys verčia suabejotiNuotrauka: Pexels / Gustavo Fring

Prie kasos viskas pasimatė aiškiausiai

Kai priėjau prie kasos, krepšys nebuvo pilnas. Net nebuvo arti pilno. Jame gulėjo pienas, duona ir dar keli produktai, kuriuos daugelis žmonių perka kiekvieną savaitę. Jokios prabangos. Jokio didelio apsipirkimo. Todėl ir suma ekrane nustebino labiausiai. Ji nebuvo tokia, kad žmogus nebegalėtų susimokėti. Bet ji buvo tokia, kuri priverčia viduje pagalvoti: palauk, už ką tiek?

Būtent tas jausmas ir yra nemaloniausias. Ne tada, kai perki kažką ypatingo ir žinai, kad bus brangu. Tada bent jau pats supranti, kodėl moki. Bet kai nueini tik pieno ir duonos, o išeini su sąskaita, kuri dar prieš kurį laiką būtų atrodžiusi per didelė tokiam krepšiui, pradedi matyti tikrą kainų augimą. Ne statistikose, ne pranešimuose, ne ekonomistų komentaruose, o savo rankose laikomame čekyje.

Atsimenu, dar visai neseniai už panašią sumą iš parduotuvės išeidavau su gerokai pilnesniu maišu. Gal ten būdavo daugiau daržovių, daugiau pieno produktų, dar koks skanėstas vaikams ar kažkas vakarienei. Dabar už tą pačią ar didesnę sumą krepšys atrodo kukliau. Ir tada labai aiškiai supranti: infliacija nėra kažkoks žodis televizoriaus ekrane. Ji yra tada, kai tas pats apsipirkimas tampa brangesnis, o tu nieko daugiau nenusiperki.

Labiausiai pabrango ne prabanga, o kasdienybė

Daug kas galvoja, kad galima tiesiog atsisakyti nebūtinų dalykų. Ir iš dalies tai tiesa. Gali mažiau pirkti saldumynų, rečiau užsisakyti maisto į namus, atsisakyti kavos mieste, neimti brangesnio sūrio ar rūkytos žuvies. Bet ką daryti, kai brangsta ne tik nebūtini dalykai, o pati kasdienybė?

Pienas, duona, kiaušiniai, daržovės, kruopos, aliejus, mėsa, pieno produktai – tai nėra prabangos prekės. Tai yra paprastas namų maistas. Ir kai šių produktų kainos kyla, žmogus negali tiesiog pasakyti: „Na, tada nepirksiu.“ Valgyti vis tiek reikia. Vaikams pusryčių vis tiek reikia. Vakarienę vis tiek reikia pagaminti. Skirtumas tik tas, kad dabar kiekvienas toks sprendimas kainuoja daugiau.

Prieš kelis mėnesius dar galėjau į parduotuvę užeiti lengviau. Dabar jau dažniau imu krepšelį, ne vežimėlį, nes vežimėlis pavojingai greitai prisipildo. Dažniau žiūriu į akcijas. Dažniau lyginu ne tik kainą, bet ir kiekį pakuotėje. Nes pastebėjau dar vieną dalyką: kartais kaina lyg ir panaši, bet produkto mažiau. Pakuotė atrodo pažįstama, o viduje gramų mažiau. Pirkėjas skuba, nepastebi, o mėnesio gale vis tiek pajunta.

Duoną įdėjau į šaldiklį ir po 3 dienų įmečiau į skrudintuvę

Parduotuvėje vis daugiau žmonių skaičiuoja akimis

Stovėdamas eilėje pastebėjau, kad ne aš vienas žiūriu į ekraną atidžiau nei anksčiau. Viena moteris prieš mane kelis kartus perklausė dėl akcijos. Vyras už manęs rankoje laikė tik kelis produktus ir vis tiek žvilgtelėjo į čekį iškart po apmokėjimo. Tokie maži dalykai daug pasako. Žmonės nebeperka taip laisvai. Jie tikrina, lygina, perskaičiuoja, kartais padeda prekę atgal dar prieš kasą.

Anksčiau atrodė, kad taip elgiasi tik labai taupantys žmonės. Dabar tai tampa beveik normaliu elgesiu. Ir ne todėl, kad visi staiga tapo šykštūs. Tiesiog kainos verčia būti atsargesniems. Kai viskas brangsta po truputį, žmogus pradeda gintis savo būdais: perka mažiau, ieško akcijų, planuoja, nebeima „šiaip sau“.

Grįžęs namo išsidėjau pirkinius ant stalo. Pienas, duona, keli papildomi produktai. Vaizdas labai paprastas. Bet suma galvoje vis dar sukosi. Ir tada pagalvojau, kad tokie apsipirkimai labiausiai ir parodo, kas vyksta. Ne dideli pirkiniai, ne remontas, ne kelionė, o paprastas šeštadienio užėjimas į parduotuvę.

Kai eini tik pieno ir duonos, o išeini su jausmu, kad pinigai tirpsta greičiau nei anksčiau, supranti labai aiškiai: kainos kyla ne kažkur toli. Jos kyla čia pat, lentynose, prie kasos, mūsų čekiuose ir kasdieniuose pasirinkimuose. Ir labiausiai neramina tai, kad žmonės prie to jau pradeda priprasti, nors viduje vis tiek kiekvieną kartą kirba ta pati mintis: dar visai neseniai už tiek nusipirkdavau daugiau.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!