Kaimynai prieš šildymo sezoną sutvarkė durų tarpus: sąskaitos sumažėjo be naujo katilo

Rudenį daugiabučio laiptinėje dažniausiai kalbama apie tą patį: ar šiemet vėl bus šalta, kiek kainuos šildymas ir kodėl radiatorius prie lango karštas, o prieškambaryje vis tiek jaučiasi nemalonus skersvėjis. Vieni svarsto apie naują katilą ar langų keitimą, kiti susitaiko ir tiesiog pasiima storesnes kojines. Tačiau keli kaimynai prieš prasidedant sezonui atkreipė dėmesį į daug paprastesnę vietą – durų tarpus.

Jie nesigriebė brangaus remonto, neardė sienų ir nekeičė šildymo sistemos. Tiesiog sutvarkė duris, pro kurias į namus tyliai patekdavo šaltas oras, o šiluma išeidavo į laiptinę ar lauką. Kai prasidėjo šaltesnės dienos, skirtumas pasijuto ne tik stovint prie durų, bet ir atidarius sąskaitą.

Tokia smulkmena dažnai atrodo per menka, kad būtų verta dėmesio. Juk tarpas po durimis – vos keli milimetrai, o senas sandariklis – tik plona guminė juosta. Vis dėlto būtent iš tokių kasdienių „nieko tokio“ vietų namuose susideda nuolatinis šilumos praradimas.

Šaltis į namus dažnai ateina ne pro langą

Žmogus paprastai pirmiausia kaltina langus. Prie jų matyti rasojimas, jaučiasi vėsesnis stiklas, o senesni rėmai iš karto kelia įtarimą. Tačiau įėjimo durys, ypač bute, kur jos ribojasi su vėsia laiptine, gali būti ne mažiau svarbios.

Jeigu durys nesandarios, šaltas oras į vidų patenka ne vienu stipriu gūsiu, o nuolat. Jis slenka pro apačią, per šonus, aplink spyną ar susidėvėjusią tarpinę. Tada namuose atsiranda tas pažįstamas jausmas: radiatoriai veikia, bet prieškambaryje vis tiek nesinori ilgiau stovėti.

Didžiausias nepatogumas tas, kad šildymas į tokį praradimą reaguoja savaip. Norint palaikyti įprastą temperatūrą, šiluma gaminama ir atiduodama nuolat, nors dalis jos iš karto iškeliauja pro nesandarią vietą. Galiausiai žmogus moka ne už jaukumą, o už bandymą sušildyti laiptinę.

Ne kiekvienas tarpas matomas iš pirmo žvilgsnio

Problema dažnai išryškėja vakare, kai namuose tylu ir už durų vėsu. Priglaudus ranką prie durų krašto ar apačios galima pajusti lengvą oro judėjimą. Kitas paprastas ženklas – prie durų greičiau kaupiasi dulkės, juda lengvas popieriaus lapelis arba koridoriuje nuolat vėsiau nei kituose kambariuose.

Ypač daug pasako durų užsidarymas. Jei jos turi būti stipriai traukiamos, kliba staktose, uždarytos priglunda nevienodai arba užraktas veikia tik paspaudus duris pečiu, sandarumas greičiausiai jau nėra toks, koks turėtų būti. Kartais bėda ne pačiose duryse, o nusėdusiuose vyriuose, išsikraipiusiame rėme ar susidėvėjusioje tarpinėje.

Šeimai su mažais vaikais tai reiškia vėsesnes grindis prieškambaryje ir nuolatinį norą pakelti šildymą. Senjorui skersvėjis gali būti tiesiog nemalonus ir kelti nerimą, ypač jei namuose sunku palaikyti vienodą šilumą. Dirbantis žmogus dažnai pastebi tik pasekmę – grįžta vakare į lyg ir šiltą, bet nejaukų butą.

Kaimynai prieš šildymo sezoną sutvarkė durų tarpus: sąskaitos sumažėjo be naujo katiloNuotrauka: Pexels / Mateusz Pielech

Keli paprasti darbai kartais pakeičia daugiau nei atrodo

Pradėti verta nuo sandarinimo juostų. Jei sena guma sukietėjusi, sutrūkinėjusi arba kai kur atšokusi, ji nebeatlieka savo darbo. Naują sandariklį svarbu parinkti pagal tarpo dydį: per plonas neapsaugos nuo oro, o per storas trukdys normaliai uždaryti duris.

Dažna vieta – tarpas po durimis. Jį gali sumažinti specialus apatinis sandariklis arba durų šepetėlis, tačiau sprendimas neturėtų trukdyti ventiliacijai ten, kur ji reikalinga. Jei kyla abejonių, geriau pirmiausia įvertinti, iš kur tiksliai pučia, o ne aklai užklijuoti kiekvieną plyšį.

Jeigu durys kreivos ar nusėdusios, vien juostos gali nepakakti. Tuomet verta sureguliuoti vyrius, patikrinti spyną ir pažiūrėti, ar varčia tolygiai prisispaudžia prie staktos. Tai nedidelis darbas, bet jis dažnai grąžina durims funkciją, kurią jos turėjo atlikti nuo pradžių – atskirti namų šilumą nuo šaltesnės erdvės anapus jų.

Taupymas prasideda ne nuo katilo, o nuo dėmesio

Žinoma, durų tarpų sutvarkymas nepavers prastai apšiltinto namo energiškai taupiu. Jis nepanaikins senų sienų, šaltų kampų ar neefektyvios šildymo sistemos problemų. Tačiau tai viena iš tų priemonių, kuri nereikalauja didelės investicijos ir gali būti padaryta dar iki pirmųjų rimtesnių šalčių.

Butų gyventojams verta nepamiršti ir bendrų namo durų. Jei laiptinės įėjimas nuolat neužsidaro, pro jį pučia, o laiptinė atvėsta per naktį, vienas tvarkingas buto sandariklis neišspręs visos situacijos. Čia jau reikia kaimynų susitarimo ir namo administratoriaus dėmesio, nes bendros erdvės būklė galiausiai paliečia kiekvieną butą.

Ir darbuotojų, ir gyventojų pusėje dažnai problema ta pati – smulkūs gedimai atidedami, nes jie neatrodo skubūs. Tik atėjus sąskaitoms ar prasidėjus šalčiui paaiškėja, kad keli milimetrai prie durų kainuoja daugiau nei atrodė. Todėl geriausias laikas tikrinti sandarumą yra ne tada, kai jau šąla rankos, o kol dar galima ramiai viską sutvarkyti.

Naujas katilas ar kapitalinis remontas kartais tikrai būtini, tačiau namų jaukumas ne visada prasideda nuo brangiausio sprendimo. Kartais jis prasideda nuo užsidarančių durų, prie kurių nebeplazda popieriaus lapelis. Kai šiluma lieka ten, kur jos reikia, ir namai, ir sąskaitos tai pajunta be didelio triukšmo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!