Sesuo prašo kas savaitę vežti mamą pas gydytojus, bet pati gyvena už 200 kilometrų

– Tu juk vis tiek mieste, – Ieva pasakė greitai, lyg prašytų paduoti druską. – Mamai kitą trečiadienį pas gydytoją devintą. Paimk ją, gerai?

Tomas stovėjo virtuvėje su nebaigtu plauti puodeliu rankoje. Ant stalo gulėjo jo aštuonmetės dukros Elzės pratybos, šalia – atšalusi kava ir atidarytas darbo kompiuteris. Buvo pirmadienio vakaras, jis dar nebuvo vakarieniavęs. Mama jau trečią savaitę turėjo kažkokį reikalą pas medikus: tai tyrimai, tai konsultacija, tai vaistų reikėjo pasiimti.

– Ieva, devintą man susirinkimas, – jis pasakė, telefoną prispaudęs prie peties. – Ir Elzę į mokyklą reikia nuvežti.

– Na, gal gali persikelti. Aš nuo čia nieko nepadarysiu, supranti? Gyvenu už du šimtus kilometrų.

Jis suprato. Tik tie du šimtai kilometrų vis dažniau skambėjo kaip argumentas, kuriuo sesuo užbaigdavo bet kokį ginčą.

Jų mama Regina gyveno viena senajame dviejų kambarių bute prie turgaus. Tėvas mirė prieš šešerius metus. Mama ilgai laikėsi savo įprasto gyvenimo: rytais eidavo duonos, trečiadieniais susitikdavo su kaimyne Zita, vasarą balkone augindavo pomidorus. Pastaraisiais metais pradėjo skaudėti sąnarius, kartais pakildavo spaudimas. Po vieno naktinio galvos svaigimo ji prisipažino bijanti viena važiuoti autobusu į kitą miesto galą.

Tomas gyveno maždaug už dvidešimties minučių automobiliu. Todėl ir tapo tuo, kuris veža, palaukia koridoriuje, užsuka į vaistinę. Kartais atvažiuodavo trumpam, o mama sėdėdavo su megztiniu ant kelių ir sakydavo, kad nieko tokio, tik šiaip pavargo.

Ieva gyveno kitame Lietuvos krašte. Dirbo mokykloje, augino du paauglius sūnus, jos vyras dažnai būdavo išvykęs darbo reikalais. Mamai ji skambindavo beveik kas vakarą, kartais ir du kartus. Žinojo, ką mama valgė, ar skauda kelį, ar Zita buvo užėjusi. Tomas tų pokalbių negirdėdavo, bet per ginčus apie juos išgirsdavo pakankamai.

– Aš irgi rūpinuosi, Tomai, – pasakė ji vieną vakarą, kai jis paklausė, ar ji negalėtų bent kartą per mėnesį atvažiuoti į vizitą. – Tu galvoji, man lengva klausytis, kai mama sako, kad jai bloga? Tik aš negaliu per pusę Lietuvos per dvi valandas atsirasti.

– Aš irgi negaliu visada atsirasti, – išsprūdo jam. – Tik kažkaip atsirandu.

Kelis momentus abu tylėjo. Kitame kambaryje Elzė garsiai uždarė stalčių. Ieva galiausiai pasakė, kad jam nereikia ant jos pykti, ir padėjo ragelį.

Kitą trečiadienį Tomas mamą vis tiek nuvežė. Darbe persikėlė susirinkimą, Elzę į mokyklą sutiko nuvežti jo žmona Rūta. Ryte jie buvo susipykę dėl neapmokėtos sąskaitos už būrelį, todėl Rūta sutiko ne be priekaišto.

Mama į automobilį įsėdo pasitempusi, su maža rankine ir dokumentų segtuvu, apjuostu gumute.

– Tik nevažiuok taip greitai per kalnelius, – pasakė, vos jam pajudėjus. – Man pilve kažkaip negera.

Prie poliklinikos ji paprašė palydėti iki registratūros, paskui iki kabineto. Vėliau prisiminė, kad rankinėje paliko akinius ir negali perskaityti, ką gydytoja užrašė. Tomas sėdėjo plastikinėje kėdėje, žiūrėjo į telefone mirksinčius darbo pranešimus. Kavos iš aparato nepirko – neturėjo smulkių.

Išėjusi mama buvo nepatenkinta.

– Nieko aiškiai nepasakė, – burbtelėjo ji. – Sakė, reikės dar pasitikrinti. O tu vis į telefoną žiūrėjai.

– Mama, man reikia dirbti.

Sesuo prašo kas savaitę vežti mamą pas gydytojus, bet pati gyvena už 200 kilometrųNuotrauka: Pixabay / Firmbee

– Na taip, visi dirba, – atsakė ji ir ilgai segėsi diržą.

Tą vakarą Ieva paskambino pati.

– Mama sako, gydytoja kažką minėjo apie kitą specialistą. Reikės užrašyti.

Tomas nutilo. Ant virtuvės grindų gulėjo Elzės numestas sportinis batelis, o Rūta prie kriauklės plovė keptuvę kiek garsiau, nei reikėjo.

– Ieva, aš nebegaliu kiekvieną kartą visko mesti, – pasakė jis. – Galiu vežti, kai galiu. Bet ne taip, kad tu paskambini pirmadienį ir nusprendi už mano savaitę.

– Tai ką siūlai? Kad mama viena važinėtų?

– Nesiūlau. Siūlau, kad tu bent kartais atvažiuotum. Arba kad su mama ramiai pasikalbėtume, ko jai iš tikrųjų reikia. Nes dabar ji bijo, tu nerimauji, o aš tampu vairuotoju pagal iškvietimą.

Ieva sunkiai atsiduso. Šįkart ragelio nepadėjo.

– Gerai, – po pauzės pasakė ji. – Atvažiuosiu kitą mėnesį savaitgaliui. Susėsim. Bet tu irgi suprask, aš negaliu kiekvieną savaitę važinėti.

– Suprantu, – atsakė Tomas. – Tik noriu, kad ir tu suprastum: aš negaliu būti vienintelis žmogus šitoje pusėje.

Savaitgalį Ieva atvažiavo su pilnu automobiliu vaikų daiktų ir dviem maišais obuolių iš uošvės sodo. Regina iš pradžių įsižeidė, kad vaikai tariasi jai už nugaros. Paskui sėdėjo prie stalo, trupino sausainį į lėkštutę ir klausėsi.

Galiausiai nieko labai aiškaus nesutarė. Ieva pažadėjo pati paskambinti į gydymo įstaigas ir bent dalį reikalų išsiaiškinti telefonu. Taip pat kartą per kelis mėnesius atvažiuoti ilgesniam savaitgaliui. Tomas pasakė, kad gali vežti mamą į iš anksto suplanuotus vizitus, bet ne kiekvieną kartą ir ne darbo dienos viduryje. Mama, pakrapščiusi rankinės užtrauktuką, pareiškė, kad gal Zita kartais galėtų kartu važiuoti autobusu, jei vizitas ne anksti.

– Zita tikrai sutiks? – paklausė Ieva.

– Nesu maža mergaitė, kad už mane klaustum, – atkirto mama.

Kitą rytą ji pati paskambino kaimynei.

Po to niekas staiga nepasidarė paprasčiau. Ieva vis dar kartais parašo: „Mamą reikia nuvežti rytoj, gal gali?“ Tomas tokias žinutes vis dar perskaito susierzinęs. Kartais gali, kartais atrašo ne iškart, kartais mama supyksta, kad reikia persirašyti laiką.

Bet vieną vakarą Ieva, užuot pasakiusi, ką jam daryti, paskambino ir paklausė:

– Kada tau realiai būtų įmanoma?

Nuo vieno klausimo niekas neišsisprendė. Vis tiek tenka derinti, pyktis ir perskambinti. Bet Tomui bent nebeatrodė, kad visi sprendimai priimami be jo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!