Vaikas neprivalo apkabinti močiutės: kodėl priverstinis bendravimas šeimoje daro daugiau žalos nei naudos

Šeimos susibūrimai dažnai atrodo labai paprastai: stalas nukrautas maistu, suaugusieji kalbasi, kažkas klausia vaikų, kaip sekasi mokykloje, o vyresni giminaičiai laukia apkabinimo, bučinio ar bent trumpo pokalbio. Iš šalies tai gali atrodyti kaip jaukus artumas. Tačiau vaikui tokia situacija kartais tampa ne šilta šeimos akimirka, o spaudimu, kurio jis dar nemoka paaiškinti žodžiais.

„Eik pasisveikinti“, „pabučiuok močiutę“, „nevaidink drovaus“, „senelis laukia, negražu taip elgtis“ – daugelis šias frazes yra girdėję ne kartą. Dažniausiai jos sakomos be blogų ketinimų. Tėvai nori mandagumo, seneliai nori artumo, o visa šeima nori gražaus paveikslo, kuriame visi vieni kitus myli ir noriai bendrauja. Tačiau vaiko viduje tuo metu gali vykti visai kas kita: jis gali būti pavargęs, pasimetęs, išsigandęs, susierzinęs arba tiesiog nenorėti fizinio kontakto.

Būtent čia ir prasideda labai svarbi riba. Vaikas gali mylėti močiutę, senelį, tetą ar krikšto mamą, bet tuo pačiu nenorėti būti apkabinamas, bučiuojamas ar klausinėjamas tada, kai pats tam nepasiruošęs. Ir tai nėra nei išlepimas, nei nepagarba. Tai yra žmogaus teisė į savo kūną, savo tempą ir savo emocijas.

Kai „reikia“ tampa ne artumu, o spaudimu

Daugelyje šeimų vis dar gyvas įsitikinimas, kad giminystė automatiškai reiškia artimą kontaktą. Jei žmogus yra močiutė, senelis ar teta, vadinasi, vaikas tarsi turi norėti bendrauti, atsakyti į klausimus, leistis apkabinamas ir elgtis „gražiai“. Tačiau vaikai santykių nejaučia pagal šeimos medį. Jie juos jaučia pagal patirtį: ar šalia to žmogaus saugu, ar jis spaudžia, ar leidžia būti savimi, ar gerbia „ne“.

Priverstinis bendravimas dažnai sukelia priešingą rezultatą. Vaikas, kuris verčiamas eiti prie giminaičio, gali pradėti jo vengti dar labiau. Jis išmoksta ne artumo, o pareigos apsimesti. Ne šilumos, o minties, kad suaugusiųjų norai svarbesni už jo savijautą. Ilgainiui tai gali suformuoti labai nemalonų įprotį: šypsotis, kai nejauku, tylėti, kai kažkas nepatinka, ir paklusti vien todėl, kad „taip reikia“.

Suaugusieji dažnai patys puikiai prisimena panašias vaikystės akimirkas. Kai reikėjo deklamuoti eilėraštį prieš svečius, nors labai nesinorėjo. Kai reikėjo bučiuoti giminaitę, kurios beveik nepažinojai. Kai į klausimą „tai ar turi simpatiją?“ reikėjo atsakyti prie viso stalo, nors norėjosi tiesiog prasmegti skradžiai žemę. Tokie prisiminimai atrodo smulkūs, bet jie palieka aiškų jausmą: mano ribos tada nebuvo svarbios.

Mandagumas nereiškia, kad vaikas turi paaukoti savo ribas

Labai svarbu atskirti du dalykus: mandagumą ir prievartinį artumą. Vaiką tikrai galima mokyti pasisveikinti, padėkoti, atsakyti į paprastą klausimą ar pagarbiai elgtis su vyresniais žmonėmis. Tačiau mandagumas neturi reikšti, kad jis privalo leistis liečiamas, bučiuojamas ar ilgai bendrauti tada, kai aiškiai nenori.

Tėvai tokiose situacijose gali tapti tiltu tarp vaiko ir giminaičių. Vietoj „eik apkabinti močiutę“ galima pasakyti: „Gali pasisveikinti taip, kaip tau patogu – ranka, žodžiu arba pamojavimu.“ Vietoj „nebūk nemandagus“ galima ramiai paaiškinti: „Matau, kad dabar nenori kalbėtis. Pasisveikinkime ir vėliau galėsi prisijungti, kai norėsi.“ Tokie sakiniai leidžia vaikui jaustis saugiai, bet kartu išlaiko pagarbą kitiems šeimos nariams.

Tai nereiškia, kad vaikas visada turi daryti tik tai, ką nori. Tėvų užduotis nėra panaikinti visas nepatogias situacijas. Tačiau yra didelis skirtumas tarp socialinių įgūdžių ugdymo ir spaudimo peržengti savo kūno bei emocines ribas. Vaikas gali būti mokomas pagarbos neatsisakant savęs.

Seneliams ir giminaičiams taip pat reikia paaiškinimo

Kartais vyresni šeimos nariai vaiko atsitraukimą priima asmeniškai. Jiems skaudu, kai anūkas nenori apkabinti, neatsako į klausimus ar slepiasi už tėvų. Gali atrodyti, kad vaikas jų nemyli, yra blogai išauklėtas arba tėvai per daug leidžia. Tačiau dažnai tai visai ne apie meilės trūkumą. Tai apie vaiko amžių, temperamentą, nuovargį, drovumą arba paprasčiausią poreikį priprasti.

Todėl tėvams verta ne tik saugoti vaiką, bet ir švelniai paaiškinti situaciją suaugusiesiems. Pavyzdžiui: „Jis dabar drovesnis, bet kai apsipras, pats prieis“, „Mes mokome, kad apkabinimai turi būti savanoriški“, „Ji jus myli, tik šiandien pavargusi ir nenori daug bendrauti.“ Tokie sakiniai padeda sumažinti įtampą ir nepadaro senelių „blogiečiais“.

Labai dažnai, kai spaudimas dingsta, santykis kaip tik pagerėja. Vaikas pats prieina, kai jaučiasi saugus. Pats atsisėda šalia, kai niekas jo netampo už rankos. Pats pradeda kalbėti, kai žino, kad nebus verčiamas atsakinėti į nepatogius klausimus. Tikras ryšys retai gimsta iš reikalavimo. Jis gimsta iš kantrybės.

Kaip kurti šiltą ryšį be prievartos

Natūralus ryšys tarp kartų atsiranda per mažus, paprastus dalykus. Ne per privalomus bučinius, o per bendrą veiklą. Močiutė gali pakviesti vaiką kartu maišyti tešlą, senelis – parodyti įrankius garaže, teta – pažaisti stalo žaidimą, dėdė – paklausti apie mėgstamą filmą, o ne apie pažymius. Vaikams daug lengviau atsiverti tada, kai bendravimas nėra egzaminas.

Gera taisyklė šeimoje galėtų būti labai paprasta: siūlyti, bet neversti. Galima paklausti: „Nori apkabinti močiutę ar tik pamoti?“ Galima pasiūlyti: „Gal norėtum parodyti piešinį?“ Bet jeigu vaikas atsako „ne“, šis atsakymas neturėtų virsti drama. Kai „ne“ gerbiamas mažose situacijose, vaikas mokosi, kad jo balsas svarbus ir didesniuose gyvenimo klausimuose.

Šeimos artumas neturi būti suvaidintas prie stalo. Vaikas neprivalo demonstruoti meilės taip, kaip patogu suaugusiesiems. Kartais didžiausia pagarba šeimoje prasideda nuo labai paprasto dalyko – leidimo žmogui, net ir mažam, būti savimi. Ir paradoksas toks: kuo mažiau spaudimo, tuo daugiau tikro artumo gali atsirasti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!