Žvakių jūra kapinėse lapkričio 1-ąją – visai nesena tradicija: kaip Vėlines minėjo mūsų proseneliai

Prie kapinių nusidriekusios automobilių eilės, chrizantemų vazonai ir sutemus tarp paminklų mirgančios liepsnelės. Toks lapkričio pradžios vaizdas daugeliui pažįstamas nuo vaikystės, todėl nesunku patikėti, kad taip mirusiuosius lietuviai pagerbdavo visada. Tačiau dabartinis paprotys ant kiekvieno kapo uždegti žvakes nėra toks senas kaip pats mirusiųjų minėjimas. Ankstesnių kartų Vėlinėse daugiau vietos teko bendram susibūrimui, maldai, vaišėms ir pasakojimams apie tuos, kurių jau nebėra.

Svarbu atskirti ir dvi greta esančias dienas: lapkričio 1-oji yra Visų Šventųjų diena, o lapkričio 2-oji – Vėlinės, skirtos mirusiesiems atminti. Kasdienybėje šios datos glaudžiai susipynusios, todėl kapus lankome abiem dienomis. Vis dėlto kalbėdami apie senąsias tradicijas neturėtume įsivaizduoti vienodo papročio visoje Lietuvoje: skyrėsi ir laikotarpiai, ir vietovės, ir šeimų įpročiai.

Žvakės ant kapų neatsirado visoje Lietuvoje vienu metu

Etnologiniuose pasakojimuose apie žvakių deginimo pradžią dažnai minimas Akmens kaimas netoli Varėnos ir maždaug 1880 metai. Pasakojama, kad vietos kunigas paprašė supilti simbolinį kapą, ant jo uždegė žvakes, o susirinkę žmonės vėliau jas nešė prie savo artimųjų kapų. Tačiau šią istoriją reikėtų suprasti kaip vieną iš ankstyvų užfiksuotų papročio liudijimų, o ne neginčijamą įrodymą, kad iki tol niekur Lietuvoje ant kapo nebuvo uždegta nė viena žvakė. Etnologas Arūnas Vaicekauskas yra atkreipęs dėmesį, kad nurodoma data paremta žodiniu pasakojimu, todėl gali būti netiksli.

Paprotys plito palaipsniui. Lietuvos etnografijos muziejaus pateikiamoje Vėlinių tradicijų apžvalgoje nurodoma, kad plačiai jis įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo. Vadinasi, tai, ką šiandien laikome neatsiejamu Vėlinių vaizdu, visuotinį mastą įgavo palyginti neseniai. Kai kurių mūsų proseneliai jau degė žvakes ant kapų, tačiau ankstesnių kartų prisiminimuose mirusiųjų pagerbimas galėjo atrodyti kitaip.

Taigi naujas yra ne pats noras prisiminti mirusiuosius ir net ne ugnies reikšmė šiame minėjime. Labiau pasikeitė jo forma: šiandien atskiros liepsnelės sužimba prie daugybės paminklų, o senesniuose papročiuose svarbią vietą užėmė bendra ugnis ir prie jos susirinkusi bendruomenė.

Prie bendro laužo prisimindavo ir žmogaus gyvenimą

Kai kuriose Lietuvos vietovėse per Vėlines kapinėse būdavo kūrenami laužai. Juose degindavo senus, sunykusius medinius kryžius, o susirinkę žmonės prisimindavo mirusius gimines ir kaimynus. Etnologas Libertas Klimka yra aprašęs, kad prie ugnies kalbėta apie jų būdą, darbus, gyvenimą ir net juokingus nutikimus. Toks mirusiųjų pagerbimas turėjo vietos ne vien liūdesiui – išlikdavo ir gyvas žmogaus charakteris, jo balsas artimųjų atmintyje. Šis paprotys siejamas ir su Dzūkijos kaimais, tarp jų Margionimis bei Mardasavu.

Tai detalė, kurią lengva praleisti skubant aplankyti kelias kapines per vieną dieną. Uždegti žvakę užtrunka akimirką, o papasakoti vaikui, kas buvo jo prosenelis, reikia laiko. Kuo jis dirbo? Kaip susipažino su prosenele? Kodėl kaimynai jį prisimindavo dar daugybę metų? Tokie pasakojimai leidžia jaunesniems šeimos nariams pažinti žmogų, kurio patys niekada nesutiko.

Šį paprotį nesunku prasmingai pratęsti ir šiandien. Grįžus iš kapinių galima atsiversti seną albumą, užrašyti vardus kitoje nuotraukų pusėje ar paklausti vyresniųjų apie šeimos istoriją. Kol dar yra kam atsakyti.

Mirusiuosius prisimindavo ir prie vaišių stalo

Senieji Vėlinių papročiai nesibaigdavo ties kapinių vartais. Etninės kultūros globos tarybos aprašymuose pasakojama apie mirusiųjų pagerbimą prie valgiais nukrauto stalo, maldas ir simbolinį dalijimąsi maistu. Kai kur būdavo aukojami pirmieji patiekalų kąsniai ar sriubos šaukštai. Prieš valgį uždegta žvakė galėjo būti apnešama aplink stalą arba perduodama iš rankų į rankas. Ilgiausiai dalis šių senųjų papročių išliko Dzūkijoje.

Svarbus buvo ir maisto dalijimas elgetoms, prašant jų pasimelsti už mirusiuosius. Duona ir kitos vaišės turėjo ne tik apeiginę prasmę – jos atitekdavo stokojantiems žmonėms. Taip mirusiųjų atminimas susijungdavo su pagalba gyviesiems. Vis dėlto šių papročių nereikėtų sudėti į vieną visai Lietuvai bendrą Vėlinių vakarienės scenarijų: skirtingose vietovėse jie gyvavo nevienodai.

Šiandien nebūtina atkartoti senųjų apeigų, kad išliktų jų prasmė. Šeimos pietūs po kapinių lankymo, dėmesys vienišam giminaičiui ar parama sunkiau besiverčiančiam žmogui gali tapti asmenišku būdu pagerbti mirusį artimąjį. Ypač jeigu jis pats buvo tas, kuris visuomet pakviesdavo prie stalo ar pirmas pasiūlydavo pagalbą.

Ką verta parsivežti iš kapinių, be pareigos jausmo

Žvakės ir gėlės turi savo vietą. Jos padeda sustoti, susikaupti, išreikšti tai, kam kartais pritrūksta žodžių. Tačiau senųjų papročių pažinimas primena, kad atminimas gali tęstis ir išėjus iš kapinių. Jam nereikia vis didesnės puokštės ar dar vienos žvakidės.

Šiemet galima pasirinkti paprastą dalyką: prie kiekvieno aplankyto artimojo kapo prisiminti bent vieną konkretų nutikimą ir papasakoti jį kartu atvykusiems. Namuose paskambinti žmogui, kuris apie mirusįjį žino daugiau. Paklausti apie šeimos nuotraukoje stovinčią moterį, kurios vardo jau niekas garsiai nebemini.

Būtent tokie klausimai kartais atveria visą šeimos istorijos gabalą. Tuomet ir kitą kartą kapinėse perskaityta pavardė reikš daugiau: prisiminsite žmogų, jo gyvenimą ir tai, ką jis paliko jumyse.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!