Kodėl kai kurie žmonės neužpučia žvakės: ką reiškia šis paprotys ir kada rinktis kitą būdą

Ant torto jau dega žvakutės, visi baigia dainuoti, vaikas ar suaugęs jubiliatas trumpam užsimerkia. Tačiau vietoj įprasto stipraus pūstelėjimo jis paima mažą gesintuvėlį, uždengia liepsneles dangteliu arba tiesiog leidžia jas užgesinti kitam. Prie stalo keli žmonės nustemba, vienas nusišypso: „Tai noras neišsipildys?“

Iš pirmo žvilgsnio tai menkniekis – juk žvakė yra žvakė, o gimtadienio ritualas, atrodo, seniai aiškus. Vis dėlto kai kuriems žmonėms jos užpūtimas turi daugiau reikšmių nei vien smagus kadras šeimos albume. Vieni laikosi senų prietarų, kiti galvoja apie higieną, treti tiesiog nenori purkšti vaško ant torto ir po to ramiai aiškintis, kuriam svečiui atiteko „gimtadienio staigmena“.

Žvakės žmonių gyvenime nėra vien dekoracija. Jos lydi šventes, religines apeigas, atminimo akimirkas ir jaukius vakarus namuose, todėl jų gesinimo būdas kai kam tampa mažu, bet sąmoningu pasirinkimu. O kartais jis pasako ne apie mistiką, o apie labai žemišką norą pasidalinti desertu be papildomų mikroorganizmų.

Užpūsti žvakę – tarsi paleisti norą į kelią

Populiariausias gimtadienio paaiškinimas paprastas: prieš užpučiant žvakes reikia tyliai sugalvoti norą, o garsiai jo sakyti nevalia. Kai kuriuose papročiuose tikima, kad liepsna tą norą tarsi nuneša aukštyn, todėl vienu pūstelėjimu užgesintos žvakutės reiškia sėkmingai užbaigtą mažą ritualą. Tai nėra taisyklė, kurią kas nors tikrins prie torto su protokolu, bet daugeliui ji suteikia šventei žaismingumo.

Kita vertus, dalis žmonių mano priešingai – kad žvakės užpūtimas gali simboliškai nutraukti gerą energiją, palinkėjimą ar šviesą. Toks požiūris dažniau pasitaiko ten, kur liepsna laikoma ne vien gimtadienio atributu, bet ir ramybės, apsaugos ar atminimo ženklu. Žmogus gali nenorėti jos pūsti ne todėl, kad bijo nelaimės, o todėl, kad jam tai atrodo tiesiog nepagarbu pačiai akimirkai.

Čia ir slypi visas papročių žavesys: du žmonės, žiūrėdami į tą pačią liepsnelę, gali matyti visai kitus dalykus. Vienam ji yra proga garsiai suskaičiuoti metus ir stipriai papūsti, kitam – tyli mintis, kurios nereikia skubėti užgesinti. Abu variantai gali tilpti prie vieno stalo, jei tik niekas nepradeda aiškinti, kad jo tradicija vienintelė teisinga.

Kai tortas keliauja per visą šeimą

Šventės pradžioje visi susirenka arti: vaikai palinksta prie torto, suaugusieji ieško geriausio kampo nuotraukai, o žvakutės dega lyg mažas laužas ant grietinėlės. Jubiliatas įkvepia ir pučia iš visų jėgų, nes kitaip viena užsispyrusi liepsnelė gali išgyventi net trečią dainos posmą. Po kelių minučių tas pats tortas supjaustomas ir iškeliauja seneliams, mažiems vaikams bei tiems, kurie į šventę užsuko tik kavos.

Būtent čia atsiranda visai ne mistinis klausimas. Pučiant orą virš torto, ant jo gali patekti seilių lašelių, ypač jei žvakutės yra tiesiai ant kremo ir jų daug. Šeimos rate tai ne visiems kelia rūpestį, tačiau didesnėje šventėje, biure ar vaikų gimtadienyje dalis žmonių dėl to jaučiasi nejaukiai – ypač peršalimo sezonu.

Nemaloniausia tai, kad apie tokį dalyką dažnai nutylima. Svečias nenori atrodyti priekabus, jubiliatas nenori sugadinti nuotaikos, o tortas jau laukia peilio. Todėl pasirinkimas neužpūsti žvakių kartais yra tiesiog mandagus būdas pasirūpinti kitais, nepadarant iš to didelės viešos temos.

Kodėl kai kurie žmonės neužpučia žvakės: ką reiškia šis paprotys ir kada rinktis kitą būdąNuotrauka: Pixabay / arisepeter

Žvakė prie torto ir žvakė atminimui – ne tas pats

Gimtadienio žvakutė dažniausiai kviečia triukšmui: plojimams, dainai ir norui, kad visi bent minutei pasijustų jaunesni. Tačiau žvakė ant kapo, maldos vietoje ar prie žmogaus nuotraukos paprastai reiškia visai kitą nuotaiką. Ji dega kaip atminimo ir tylos ženklas, todėl jos užpūtimas daugeliui atrodo netinkamas, net jei žmogus nėra itin religingas.

Tokiose situacijose liepsnelę dažniausiai leidžiama užgesti pačiai arba ji uždengiama specialiu gaubteliu. Tai nėra universalus draudimas pūsti – papročiai šeimose ir bendruomenėse skiriasi. Vis dėlto verta pajusti vietos toną: tai, kas prie gimtadienio torto būtų linksmas gestas, atminimo akimirkoje gali pasirodyti pernelyg skubu ar familiaru.

Skirtumą gerai supranta ir tie, kuriems prietarai visai nerūpi. Žmogus gali netikėti, kad užpūsta žvakė ką nors lemia, bet vis tiek gerbti kitų santykį su simboliais. Juk ne kiekvienas mandagus veiksmas kyla iš tikėjimo – kartais jis kyla iš paprasto suvokimo, kad kito žmogaus jautri akimirka nėra vieta ginčui.

Kitas būdas nereiškia, kad šventė bus mažiau tikra

Jei žvakutės dega ant bendro torto, patogiausia išeitis – jas įstatyti į atskirą mažą keksiuką, vaisių gabalėlį ar torto dalį, kuri nebus dalijama kitiems. Jubiliatas gali užpūsti žvakes kaip įprasta, o didysis tortas liks skirtas visiems. Tai mažas sprendimas, bet jis išgelbsti nuo nejaukių žvilgsnių ir nereikalauja aukoti tradicijos.

Žvakes taip pat galima užgesinti specialiu žvakių gesintuvu arba atsargiai uždengti nedegiu dangteliu. Tai ypač pravartu, kai kalbama apie didesnes žvakes, namuose deginamas kvapiąsias žvakes ar vietas, kur stiprus pūtimas gali ištaškyti karštą vašką. Vandeniu žvakės gesinti nereikėtų: vaškas gali išsitaškyti, o pats ritualas baigtis kur kas mažiau elegantiškai, nei buvo planuota.

Šventės šeimininkams verta iš anksto pagalvoti ir apie tuos, kurie negali ar nenori stipriai pūsti dėl sveikatos, amžiaus ar tiesiog savijautos. Mažam vaikui, senjorui ar žmogui, besijaučiančiam prastai, nereikia įrodinėti, kad jis „tikrai švenčia“. Kartais užtenka kartu suskaičiuoti žvakes, sugalvoti norą ir leisti liepsnelei užgesti kitu būdu.

Galiausiai žvakės užpūtimas nėra egzaminas, nuo kurio priklauso nei gimtadienio sėkmė, nei norų išsipildymas. Vieniems tai miela tradicija, kitiems – asmeninis simbolis, tretiems – higienos klausimas. Gražiausia šventė prasideda ne tada, kai visi vienodai elgiasi prie torto, o tada, kai prie jo lieka vietos ir skirtingiems žmonių įpročiams.