Vanduo virtuvės kriauklėje nubėga vis lėčiau: prieš pildami chemiją santechnikai pirmiausia patikrina vieną vietą po ja

Dar vakar po vakarienės virtuvę sutvarkėte per kelias minutes, o šiandien vanduo kriauklėje stovi taip, lyg būtų nusprendęs niekur nebeeiti. Iš pradžių jis tik truputį užsilaiko prie sietelio, vėliau ima kilti aukščiau, o paleidus čiaupą stipresne srove girdisi nemalonus burbuliavimas. Ranka jau tiesiasi prie stipraus vamzdžių valiklio, tačiau būtent šioje vietoje skubėjimas dažnai kainuoja daugiau nervų nei pats užsikimšimas.

Virtuvės kriauklė retai užsikemša vienu kartu. Į nutekėjimą kasdien patenka riebalų plėvelė nuo keptuvės, smulkūs maisto likučiai, kavos tirščiai, padažų likučiai ir indų ploviklio nuosėdos. Iš pradžių vamzdyje lieka vos pastebimas sluoksnis, bet prie jo limpa vis naujos dalelės, kol vandeniui lieka vis mažiau vietos prasiskverbti.

Santechnikas tokiu atveju dažnai nepradeda nuo cheminio butelio. Pirmiausia jis pasižiūri į sifoną – po kriaukle esantį lenktą vamzdžio elementą, kuriame susikaupia nemaža dalis virtuvės nešvarumų. Tai paprasta vieta, tačiau būtent joje problema dažnai būna arčiau, nei atrodo.

Po kriaukle slepiasi ne smulkmena, o dažna kliūties vieta

Sifonas reikalingas ne vien tam, kad vanduo nubėgtų į kanalizaciją. Jo lenktyje lieka vandens, kuris neleidžia į patalpą grįžti kanalizacijos kvapams. Tačiau ta pati lenkta vieta tampa savotiška kišene riebalams, trupiniams ir tirštesniems nešvarumams, ypač jei virtuvėje daug gaminama.

Dažniausias vaizdas – pilkšvas ar rusvas, lipnus sluoksnis, susimaišęs su maisto likučiais. Jis ne visada atrodo kaip akivaizdus kamštis. Kartais sifonas nėra visiškai užkimštas, bet jo vidus taip susiaurėjęs, kad plaunant puodą vanduo pradeda kauptis kriauklėje ir dingsta tik po kelių minučių.

Problema ypač išryškėja po sočių pietų ar vakarienės, kai iš karto plaunama daug indų. Vienas žmogus gali numoti ranka ir palaukti, kol vanduo nuslūgs. Tačiau šeimoje, kur virtuvė naudojama nuolat, toks lėtas nutekėjimas greitai virsta grandinine netvarka: nepatogu plauti daržoves, nėra kur padėti nešvarių indų, o kriauklėje ima sklisti sunkus kvapas.

Kodėl chemija ne visada išsprendžia tai, kas yra ranka pasiekiama

Stiprus vamzdžių valiklis vilioja paprastu pažadu: įpilti, palaukti ir pamiršti. Kartais jis iš tiesų gali padėti, jei nešvarumai susikaupę toliau vamzdyje ir priemonė naudojama tiksliai pagal jos instrukciją. Tačiau jei sifone įstrigęs tankus riebalų ir maisto likučių sluoksnis, skystis gali prasiskverbti pro jį tik dalinai arba tiesiog užsilaikyti toje pačioje vietoje.

Tada žmogus, nematydamas greito rezultato, neretai pila dar vieną porciją arba bando maišyti skirtingas priemones. To daryti nereikėtų. Agresyvios cheminės medžiagos gali būti pavojingos odai ir akims, o vėliau, ardant sifoną, riziką patiria ne tik pats šeimininkas, bet ir atvykęs meistras.

Dar viena bėda – chemija dažnai pašalina tik dalį apnašų, todėl vanduo trumpam ima bėgti geriau. Po kelių savaičių tie patys riebalai ir likučiai vėl prilimpa prie likusio sluoksnio. Susidaro įspūdis, kad vamzdžius reikia nuolat „gelbėti“, nors kartais pakaktų išvalyti konkrečią vietą po kriaukle.

Vanduo virtuvės kriauklėje nubėga vis lėčiau: prieš pildami chemiją santechnikai pirmiausia patikrina vieną vietą po jaNuotrauka: Unsplash / Henry Kobutra

Kaip saugiai patikrinti sifoną namuose

Jei po kriaukle lengva prieiti, o nutekėjimo sistema atrodo tvarkinga, sifoną galima apžiūrėti ir patiems. Prieš atsukant jungtis po juo būtina padėti dubenį ar kibirą, taip pat pravartu turėti šluostę – sifone visada lieka vandens. Jei prieš tai jau buvo naudotos stiprios cheminės priemonės, jungčių geriau neardyti: saugiau palaukti ir kviesti santechniką.

Atsukus apatinę sifono dalį paprastai iš karto matyti, ar ten susikaupė nuosėdų. Jas galima pašalinti pirštinėmis, o patį elementą išplauti šiltu vandeniu ir indų plovikliu. Svarbu nepasikliauti vien karštu vandeniu iš čiaupo: jis gali nuplauti dalį riebalų, bet ne visuomet išvalo jau sukietėjusį sluoksnį.

Surinkus sifoną atgal, verta trumpai paleisti vandenį ir patikrinti, ar per sujungimus nevarva. Jei vanduo ir po valymo nubėga prastai, girdisi garsus gurguliavimas arba jis kyla kitoje kriauklės dalyje, kliūtis gali būti toliau nutekėjimo vamzdyje. Tuomet savarankiški bandymai su vis stipresnėmis priemonėmis dažniausiai tik atitolina normalų sprendimą.

Virtuvėje užtenka kelių įpročių, kad kamštis negrįžtų

Riebalai į vamzdį dažnai patenka ne todėl, kad kas nors tyčia išpila keptuvės turinį į kriauklę. Užtenka lėkštę po riebaus maisto iškart pakišti po karštu vandeniu, o puodo kraštus nuplauti prieš nuvalant popieriniu rankšluosčiu. Kol riebalai šilti, atrodo, kad jie lengvai pasišalina, bet vėsesnėje vamzdžio dalyje jie sustingsta ir tampa lipniu pagrindu kitoms šiukšlėms.

Šeimai su vaikais dažnai sunkiausia ne išvalyti sifoną, o susitarti dėl kasdienių smulkmenų. Maisto likučius geriau nubraukti į šiukšliadėžę, o kriauklės sietelį ištuštinti dar prieš vakarinį indų plovimą. Senesniuose būstuose, kur vamzdynas gali būti siauresnis ar jau turėti susikaupusių apnašų, šis įprotis ypač greitai pasiteisina.

Verslas ir meistrai taip pat turi savo pusę: ne kiekvienas lėtas nutekėjimas reiškia didelį gedimą ar brangų remontą. Tačiau žmogų labiausiai erzina ne pats sifonas, o jausmas, kad dėl paprastos virtuvės smulkmenos jis turi pirkti vis naujas priemones ir vis tiek negali ramiai išplauti indų. Aiškus paaiškinimas, kur pirmiausia ieškoti priežasties, dažnai yra naudingesnis už pažadą išspręsti viską vienu buteliu.

Lėtai bėgantis vanduo virtuvėje yra mažas signalas, kurį lengva ignoruoti iki tos dienos, kai kriauklė prisipildo pačiu nepatogiausiu metu. Prieš pilant chemiją verta pažvelgti po ja – gal problema slepiasi sifone, kur ją galima pamatyti, suprasti ir išspręsti daug paprasčiau. O kada paskutinį kartą patikrinote, kas iš tiesų kaupiasi po jūsų virtuvės kriaukle?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!