1816-ieji – metai, kai vasara taip ir neatėjo: birželį snigo, o derliaus netekę žmonės badavo

Pasėti javus, sulaukti vasaros ir nuimti derlių – nuo šios įprastos metų tvarkos priklausė milijonų žmonių gyvenimas. Tačiau 1816-aisiais ji sutriko. Kai kuriose Šiaurės Amerikos vietovėse birželį snigo, vasaros šalnos naikino pasėlius, o Europoje laukus merkė lietūs. Maistas brango, šeimos badavo, kilo neramumai. Šie metai į istoriją įėjo kaip „metai be vasaros“.

Viena pagrindinių nelaimės priežasčių slypėjo už tūkstančių kilometrų – Sumbavos saloje, dabartinėje Indonezijoje. Ten prieš metus įvykęs Tamboros ugnikalnio išsiveržimas ne tik sunaikino aplinkines gyvenvietes, bet ir pakeitė atmosferos sąlygas. Jo poveikį pajuto žmonės, kurie apie šį kalną galbūt nebuvo net girdėję. Tuo metu dar nebuvo pasaulinio meteorologinių stebėjimų tinklo, todėl susieti neįprastus orus su tolimoje saloje įvykusia katastrofa buvo gerokai sunkiau nei šiandien.

Sprogimas, po kurio kalnas tapo gerokai žemesnis

Tamboros katastrofa kulminaciją pasiekė 1815 metų balandžio 10–11 dienomis. Galingi sprogimai buvo girdimi labai toli nuo ugnikalnio, o jų garsas kai kur palaikytas patrankų šūviais. Į atmosferą kilo milžiniški pelenų ir dujų debesys, šlaitais slinko pražūtingi įkaitusių dujų bei vulkaninių medžiagų srautai. Aplinkines teritorijas užklojo pelenai, pakrantes pasiekė cunamiai.

Išsiveržimo metu sugriuvo viršutinė kalno dalis. Iki katastrofos Tambora buvo daugiau kaip keturių kilometrų aukščio, o po jos liko maždaug 2,8 kilometro. Viršūnės vietoje susidarė didžiulė kaldera – įduba, likusi įgriuvus ugnikalnio daliai. Pagal vulkaninio sprogstamumo indeksą išsiveržimas vertinamas 7 balais iš 8, todėl priskiriamas prie galingiausių istoriniais laikais užfiksuotų išsiveržimų.

Sumbavos gyventojams nelaimė nesibaigė nutilus sprogimams. Buvo sunaikinti namai, pasėliai ir maisto atsargos, sutriko aprūpinimas vandeniu bei prekyba. Išgyvenusiems žmonėms teko kovoti su badu ir ligomis. Tikslūs aukų skaičiai įvairiuose istoriniuose vertinimuose skiriasi, tačiau katastrofa ir jos padariniai nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių.

Kodėl vienas ugnikalnis atšaldė tolimus kraštus?

Pasauliniam klimatui svarbūs buvo ne vien matomi pelenai. Tambora į aukštutinius atmosferos sluoksnius išmetė didžiulį kiekį sieros dioksido. Iš jo susidarę sulfatiniai aerozoliai pasklido atmosferoje ir atspindėjo dalį Saulės spinduliuotės. Dėl to Žemės paviršių pasiekė mažiau energijos, o temperatūra sumažėjo.

Tai nebuvo vienodas atšalimas visose šalyse. Atmosferos cirkuliacija, vietos sąlygos ir natūralūs orų svyravimai lėmė, kad vienur poveikis buvo stipresnis, kitur silpnesnis. Todėl posakis „metai be vasaros“ nereiškia, kad visa planeta dvylika mėnesių buvo sukaustyta šalčio. Jis apibūdina neįprastai šaltą ir žemdirbystei pražūtingą sezoną ypač paveiktuose regionuose.

Svarbu ir tai, kad vidutinės temperatūros pokytis neatskleidžia visos žalos. Derliui sunaikinti nereikia mėnesių nepertraukiamo šalčio. Užtenka stiprios šalnos tada, kai augalai dygsta, žydi ar brandina derlių. Būtent toks neįprastų orų laikas daugeliui ūkininkų tapo lemtingas.

Birželį snigo, o vasaros lietūs pūdė derlių

1816 metais dalyje Šiaurės Amerikos gyventojai susidūrė su orais, kurių vasarą nesitikėjo. Naujojoje Anglijoje ir kai kuriose Kanados vietovėse birželį iškrito sniegas. Šalčio sugrįžimai ir vasaros šalnos niokojo jautrius augalus, trumpino augimo sezoną. Pasitaikydavo šiltesnių dienų, tačiau jos nekompensavo jau patirtų nuostolių.

Europoje didelę žalą darė šaltų ir drėgnų orų derinys. Daugelyje vietovių gausiai lijo, laukai užmirko, javams trūko šilumos ir saulės. Dalis derliaus nesubrendo, dalį buvo sunku nuimti ar išsaugoti. Kai kur situaciją dar labiau pablogino potvyniai. Žemdirbiams tai reiškė, kad net įdėjus visą sezoną darbo maisto žiemai galėjo neužtekti.

Tuometės šeimos buvo gerokai labiau priklausomos nuo vietinio derliaus nei daugelis žmonių šiandien. Maisto atgabenimas iš kitų regionų buvo lėtesnis ir sudėtingesnis, o skurdesni gyventojai neturėjo didelių santaupų. Todėl prastas sezonas greitai virsdavo kasdieniu klausimu: ką padėti ant stalo ir kuo maitinti gyvulius iki kito derliaus?

Maisto stygius sukėlė badą, ligas ir neramumus

Sumažėjus grūdų bei kitų produktų pasiūlai, kilo kainos. Labiausiai nukentėjo tie, kurie ir įprastais metais didžiąją pajamų dalį išleisdavo maistui. Pabrangusi duona jiems reiškė mažesnes porcijas, prastesnę mitybą ir silpstančią sveikatą. Europoje sunkumus didino ir neseniai pasibaigusių Napoleono karų palikimas.

Badas ir skurdas sudarė sąlygas ligoms plisti. Airijoje šį sunkmetį lydėjo šiltinės epidemija, kitose Europos vietovėse maisto trūkumas ir kainų kilimas skatino protestus bei neramumus. Vis dėlto visų to laikotarpio ligų ar mirčių negalima priskirti vien Tamborai – išsiveržimo poveikis susidėjo su jau buvusiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis.

Šiaurės Amerikoje nederlius dalį šeimų paskatino ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų ir persikelti kitur. Tai nebuvo vienintelė migracijos priežastis, tačiau prarastas derlius galėjo tapti paskutiniu postūmiu palikti ūkį.

1816-ųjų istorijoje skaudžiausias buvo ne pats sniegas vasarą. Svarbiausia buvo tai, kas sekė po jo: žuvęs derlius, išaugusios kainos ir žmonės, nebeturintys pakankamai maisto. Tolimo ugnikalnio išsiveržimas parodė, kaip glaudžiai susiję atmosfera, žemdirbystė ir kasdienis gyvenimas – net tada, kai katastrofos vietą nuo nukentėjusiųjų skiria ištisi žemynai.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!