Kas vakarą galvoju, ką pagaminti vakarienei: šeima valgo tą patį, o maistui išleidžiame vis daugiau

Kartais atrodo, kad sunkiausias dienos klausimas yra ne apie darbą, vaikus ar pinigus. Sunkiausia sugalvoti, ką šiandien pagaminti vakarienei. Kiekvieną vakarą tas pats. Atidarau šaldytuvą, pasižiūriu į lentynas, uždarau. Po penkių minučių vėl atidarau, tarsi per tą laiką ten būtų atsiradę kas nors naujo. O tada iš virtuvės pasigirsta pažįstamas klausimas: „Mama, ką šiandien valgysim?“

Ir ką atsakyti? Vakar buvo makaronai su faršu, užvakar vištiena su ryžiais, prieš tai kotletai su bulvėmis. Jeigu šiandien vėl išvirsiu makaronų, vienas vaikas raukysis, kad nusibodo. Jeigu pagaminsiu ką nors naujo, yra nemaža tikimybė, kad pusė vakarienės liks lėkštėse. O vyras, grįžęs po darbo, dažniausiai tik pasako, kad jam tiks bet kas. Tik tas „bet kas“ kažkodėl vis tiek turi būti mano sugalvotas ir pagamintas.

Anksčiau dėl to labai nesukau galvos. Dabar vis dažniau pagaunu save stovinčią virtuvėje ir galvojančią, kada paprastas šeimos maitinimas tapo tokiu varginančiu darbu.

Parduotuvėje palieku beveik 90 eurų, o po trijų dienų vėl nėra ką valgyti

Praėjusį šeštadienį su vyru nuvažiavome apsipirkti. Nieko ypatingo nepirkome. Vištienos, faršo, pieno, kiaušinių, sūrio, daržovių, vaisių vaikams, duonos, makaronų, kruopų ir kelių kitų kasdienių produktų. Prie kasos sumokėjome 87 eurus su centais.

Vyras dar pajuokavo, kad už tokią sumą turėtume visą savaitę gyventi kaip karaliai. Nusijuokiau ir aš, nors puikiai žinojau, kad trečiadienį vėl važiuosiu į parduotuvę.

Taip ir nutiko. Antradienio vakarą šaldytuve dar buvo pieno, keli kiaušiniai, pusė agurko, sūrio gabalėlis ir kažkur stalčiuje užsilikusi paprika. Šaldiklyje gulėjo vištienos, bet ją reikėjo iš anksto atšildyti. Vaikai norėjo valgyti dabar, o ne po dviejų valandų.

Teko važiuoti į parduotuvę. Nusipirkau dešrelių, duonos, pomidorų, jogurtų ir dar kelių smulkmenų. Dar beveik 20 eurų. Ir taip nuolat. Atrodo, nieko prabangaus nevalgome, į restoranus kasdien nevaikštome, maisto į namus beveik neužsisakome, tačiau pinigai tiesiog dingsta.

Kartą pabandžiau suskaičiuoti, kiek per mėnesį išleidžiame maistui. Sudėjau kortelės mokėjimus už keturias savaites ir pati nustebau. Daugiau kaip 600 eurų. Keturių asmenų šeimai. Ir tai tik parduotuvėse, neskaičiuojant vaikų pietų mokykloje ar retkarčiais nusipirktos picos.

Blogiausia, kad už tuos pinigus mes tikrai nesimaitiname kažkaip ypatingai.

Visi nori skaniai, bet niekas nežino, ko nori

Vieną vakarą nusprendžiau paklausti šeimos, ką jie norėtų valgyti ateinančią savaitę. Pasiėmiau popieriaus lapą ir pasakiau, kad šį kartą vakarienių viena nebegalvosiu.

Vyresnysis sūnus iškart pasiūlė picą. Jaunesnioji dukra norėjo blynų. Vyras pasakė, kad galėtume išsikepti mėsos su bulvėmis. Paklausiau, ką gaminti kitomis dienomis. Visi nutilo.

Galiausiai išgirdau tą patį: „Nu, ką nors sugalvok.“

Tą akimirką net susinervinau. Ne todėl, kad šeima būtų nedėkinga. Jie tikrai padėkoja už vakarienę, kartais padeda nuskusti bulves ar suplauti indus. Bet pats galvojimas, planavimas, produktų tikrinimas, pirkinių sąrašo sudarymas kažkodėl visada lieka man.

Ir dar tas noras visiems įtikti. Vienas nevalgo svogūnų, kita nemėgsta grybų, vyras po darbo nori rimtesnio maisto, o man kartais užtektų paprasčiausių salotų su sumuštiniu.

Todėl ir sukasi tas pats meniu. Kotletai, troškinys, vištiena, makaronai, bulvės, sriuba. Po savaitės viskas prasideda iš naujo. Kartais pasižiūriu internete receptų, randu ką nors gražaus, bet paskui perskaitau ingredientus ir suprantu, kad vienam patiekalui reikės nusipirkti šešis produktus, kurių namuose nėra. Ir kurie po to galbūt kelias savaites stovės spintelėje.

Tada vėl išsitraukiu keptuvę ir kepu tą pačią vištieną.

Labiausiai erzina ne gaminimas, o jausmas, kad niekada nesibaigia

Nesu iš tų žmonių, kurie nemėgsta gaminti. Savaitgalį, kai niekur nereikia skubėti, man net patinka pasisukioti virtuvėje. Išbandyti kokį naują receptą, iškepti pyragą ar pagaminti ką nors, kas užtrunka ilgiau.

Bet darbo dienomis viskas kitaip. Grįžti pavargusi, namuose laukia skalbiniai, vaikų pamokos, kiti darbai. O tada dar reikia sugalvoti vakarienę. Ir geriausia tokią, kad visi valgytų, nereikėtų ilgai stovėti prie viryklės ir nekainuotų pusės dienos uždarbio.

Prieš kelias dienas nutiko mažas dalykas, kuris kažkodėl privertė susimąstyti. Išviriau didelį puodą troškinio, kad užtektų dviem dienoms. Kitą vakarą tik pašildžiau. Sūnus, vos pamatęs lėkštę, paklausė: „O mes vėl tą patį valgysim?“

Nieko blogo jis nenorėjo pasakyti. Bet man taip suspaudė vidų. Visą dieną dirbau, stengiausi sutaupyti laiko ir pinigų, o dabar dar turiu jaustis kalta, kad vakarienė ne nauja.

Tą vakarą pirmą kartą pasakiau, kad nuo šiol šeštadieniais visi kartu planuosime bent penkias vakarienes. Ir jeigu kas nors nežino, ko nori, vadinasi, nepriekaištaus dėl to, kas bus pagaminta.

Vyras pasiūlė dvi dienas per savaitę gaminti pats. Vaikai išsirinko po vieną patiekalą. Susirašėme, ką jau turime namuose, ir tik tada sudarėme pirkinių sąrašą.

Nežinau, ar tai išspręs mūsų problemas. Galbūt po mėnesio vėl suksimės tame pačiame rate. Bet bent jau šią savaitę nereikės kiekvieną vakarą stovėti prie šaldytuvo ir spėlioti.

O gal mes tiesiog per daug iš savęs reikalaujame?

Vis dažniau pagalvoju, kad kažkada paprasta vakarienė buvo tiesiog vakarienė. Išvirdavai bulvių, iškepdavai kiaušinių, supjaustydavai agurką ir visi pavalgydavo. Dabar atrodo, kad ant stalo kasdien turi būti kažkas skanaus, įvairaus, sveiko ir dar nebrangaus.

Socialiniuose tinkluose matau šeimas, kurios visai savaitei prisigamina gražių patiekalų į dėžutes. Kitos kasdien rodo spalvingas vakarienes su daugybe daržovių. Žiūriu ir galvoju, gal aš kažką darau ne taip.

Bet paskui prisimenu, kad mano vaikystėje mama irgi ne kiekvieną dieną gamindavo ką nors naujo. Būdavo sriubos dviem dienoms, bulvinių blynų, košės su spirgučiais, paprasčiausių sumuštinių. Ir niekas dėl to didelės problemos nematė.

Gal ir mums reikėtų mažiau stengtis kiekvieną vakarą nustebinti šeimą. Gal visai normalu pirmadienį valgyti tai, kas liko nuo sekmadienio. Gal kartais vakarienei užtenka omleto, o ne trijų puodų ir pilnos kriauklės indų.

Tik viena problema niekur nedingsta – maistas vis tiek kainuoja daug. Ir net kai stengiesi planuoti, taupyti, neišmesti likučių, mėnesio pabaigoje sąskaitoje norėtųsi matyti daugiau pinigų.

Vakar vėl kepiau vištieną su bulvėmis. Visi pavalgė, niekas nesiskundė. O šiandien ryte vyras paklausė, ką valgysime vakare.

Norėjau pasakyti, kad dar nežinau. Bet tada prisiminiau mūsų sudarytą savaitės planą. Šiandien vakarienę gamins jis.

Ir žinote ką? Net jei bus paprasčiausi makaronai su sūriu, man jie tikriausiai bus patys skaniausi.

O kaip jūsų šeimoje? Ar ir jums tenka kasdien sukti galvą, ką pagaminti vakarienei? Kiek maždaug per mėnesį keturių asmenų šeima išleidžia maistui? Kartais jau atrodo, kad tik mes vieni tiek pinigų paliekame parduotuvėse, nors ant stalo vis tie patys paprasti patiekalai.