Būdama 45-erių grįžau studijuoti: pirmą paskaitą sėdėjau galinėje eilėje ir laukiau, kol kas nors paklaus, ką čia veikiu

Astos istorija apie sprendimą, kuriam ryžtis prireikė daugiau nei dvidešimties metų. Tai grožinis, gyvenimiškomis situacijomis paremtas pasakojimas apie baimę pradėti iš naujo, aplinkinių nuomonę ir atradimą, kad mokytis niekada nevėlu.

Pirmąją rugsėjo savaitę stovėjau universiteto koridoriuje su nauja užrašų knygele rankose ir jaučiausi taip, lyg būčiau atėjusi į svetimą šventę be kvietimo. Aplink vaikščiojo jauni žmonės, dauguma tokio amžiaus, kaip mano vyresnioji dukra. Jie garsiai kalbėjosi, juokėsi, ieškojo auditorijų, o aš stovėjau prie sienos ir apsimetinėjau, kad telefone skaitau labai svarbią žinutę. Iš tikrųjų žiūrėjau į laikrodį ir galvojau, ar dar nevėlu apsisukti.

Man buvo 45-eri. Namuose laukė vyras, du beveik suaugę vaikai, nebaigtas skalbimas ir darbas, į kurį turėjau grįžti kitą rytą. O aš tą dieną pirmą kartą po daugiau nei dvidešimties metų atėjau į paskaitą. Ne lydėti dukros, ne pasikalbėti su dėstytoju ir ne tvarkyti dokumentų. Atėjau mokytis pati.

Kai pagaliau įžengiau į auditoriją, pasirinkau paskutinį suolą prie lango. Išsitraukiau rašiklį, pasidėjau telefoną ir pradėjau stebėti duris. Kiekvieną kartą, kai pro jas įeidavo naujas studentas, atrodydavo, kad tuoj sustos ir paklaus, ar aš čia ko nors laukiu. Labiausiai bijojau vieno sakinio: „O jūs kieno mama?“

Niekas to nepaklausė. Tačiau man prireikė beveik viso pirmojo semestro, kad pati nustojau sau uždavinėti tą patį klausimą – ką aš čia veikiu?

Dvidešimt metų vis sakiau, kad mokysiuosi vėliau

Po mokyklos svajojau studijuoti psichologiją. Mane visada domino žmonės, jų santykiai ir tai, kodėl kartais priimame sprendimus, kurių patys nesuprantame. Tačiau mūsų šeimoje apie studijas kalbėjome labai praktiškai. Tėvai neturėjo daug pinigų, o aš norėjau kuo greičiau tapti savarankiška. Įstojau į profesinę mokyklą, įgijau apskaitininkės kvalifikaciją ir pradėjau dirbti nedidelėje įmonėje.

Iš pradžių galvojau, kad padirbėsiu metus ar dvejus, sutaupysiu ir tada stosiu į universitetą. Bet netrukus sutikau būsimą vyrą, susituokėme, gimė dukra, po ketverių metų – sūnus. Paskui pirkome butą, mokėjome paskolą, keitėme darbus, rūpinomės sergančiais tėvais. Gyvenimas vyko taip greitai, kad mano senasis noras mokytis pamažu tapo kažkuo panašiu į jaunystės prisiminimą.

Kartais, kai vaikai užmigdavo, internete skaitydavau universitetų studijų programas. Pažiūrėdavau, kokių dalykų mokoma, kiek trunka studijos, kokios priėmimo sąlygos. Tačiau vos tik pradėdavau rimčiau svarstyti, atsirasdavo priežasčių atidėti. Vienais metais reikėjo keisti automobilį, kitais – remontuoti virtuvę, dar vėliau dukra pradėjo ruoštis abitūros egzaminams. Visada būdavo kažkas svarbesnio už mane.

Keturiasdešimtojo gimtadienio proga draugė padovanojo gražią užrašų knygelę. Pirmajame puslapyje buvo parašiusi: „Astute, užrašyk, ką dar norėtum padaryti dėl savęs.“ Ilgai galvojau, ką įrašyti. Galiausiai parašiau tris žodžius – įstoti į universitetą. Po to knygelę padėjau į stalčių ir penkerius metus beveik nebeatsiverčiau.

Lūžis įvyko visai paprastą antradienį. Darbe turėjome mokymus apie bendravimą su klientais. Juos vedė moteris, kuri prisistatydama paminėjo, kad aukštąjį išsilavinimą įgijo būdama 49-erių. Per pertrauką priėjau prie jos ir paklausiau, ar nebuvo sunku mokytis su jaunesniais žmonėmis. Ji nusijuokė ir atsakė, kad sunkiausia buvo ne studijuoti, o pagaliau nustoti ieškoti pasiteisinimų.

Tą vakarą grįžusi namo pirmą kartą nebežiūrėjau universiteto puslapio kaip į kažką, kas skirta kitiems. Pradėjau pildyti stojimo dokumentus.

Vyras paklausė, kam man to reikia, o dukra pasakė tai, ko nesitikėjau

Kai šeimai pranešiau, kad noriu studijuoti socialinį darbą, pirmiausia stojo tyla. Vyras pakėlė akis nuo televizoriaus ir paklausė, ar rimtai. Atsakiau, kad taip. Tada jis pasiteiravo, ką darysiu su darbu ir kiek visa tai kainuos. Negalėjau ant jo pykti, nes tai buvo klausimai, kuriuos pati sau uždaviau dešimtis kartų.

Vis dėlto labiausiai įskaudino kitas jo sakinys. Jis pasakė, kad galbūt jau per vėlu pradėti naują profesinį kelią, nes kol baigsiu studijas, man bus beveik penkiasdešimt. Atsakiau, kad penkiasdešimt man vis tiek sueis, nepriklausomai nuo to, ar studijuosiu. Po šių žodžių abu nutilome.

Dukra, kuri tuo metu studijavo antrame kurse, sureagavo visai kitaip. Ji priėjo, apkabino ir paklausė, kodėl taip ilgai laukiau. Kai pasakiau, kad bijau būti seniausia grupėje, ji nusijuokė. Paaiškino, kad universitete mokosi įvairaus amžiaus žmonių ir niekam taip nerūpi mano gimimo metai, kaip man pačiai.

Sūnus į viską pažiūrėjo dar paprasčiau. Paklausė, ar dabar abu kartu ruošime namų darbus. Paskui pridūrė, kad bent jau suprasiu, kodėl jis kartais nenori mokytis.

Vis dėlto sprendimas nebuvo vien emocinis. Turėjau pasirūpinti, kad studijos būtų suderinamos su darbu ir šeimos biudžetu. Pasirinkau studijų formą, leidžiančią dalį užsiėmimų lankyti savaitgaliais, o darbdavys sutiko suteikti lankstesnį darbo grafiką. Su vyru susitarėme, kad dalį namų ruošos darbų perims jis ir vaikai. Pirmą kartą per daugelį metų aiškiai pasakiau, kad nebegaliu visko padaryti viena.

Kai gavau pranešimą, kad esu priimta, ilgai sėdėjau prie kompiuterio ir žiūrėjau į ekraną. Nebuvo jokios ypatingos ceremonijos. Niekas neplojo. Tiesiog elektroniniame laiške buvo parašyta, kad tapau studente. Tačiau man tai buvo vienas svarbiausių laiškų gyvenime.

Pirmąją paskaitą norėjau pabėgti, o per pertrauką patyriau tikrą netikėtumą

Pirmasis dėstytojas atėjo nešinas kompiuteriu ir paprašė studentų trumpai prisistatyti. Tą akimirką pajutau, kaip įkaista veidas. Jauni žmonės vienas po kito pasakojo, kokią mokyklą baigė ir kodėl pasirinko studijas. Kai eilė priartėjo prie manęs, galvoje nebeliko nė vieno normalaus sakinio.

Atsistojusi pasakiau, kad esu Asta, man 45-eri, dirbu apskaitos srityje ir seniai norėjau studijuoti, tačiau tik dabar tam ryžausi. Tada pridūriau, kad tikriausiai būsiu vyriausia grupėje. Kelios studentės nusišypsojo, o dėstytojas atsakė, kad gyvenimiška patirtis šiose studijose gali būti didelis privalumas.

Nežinau, kodėl, bet nuo tų paprastų žodžių man pasidarė lengviau kvėpuoti.

Per pirmąją pertrauką prie manęs priėjo mergina vardu Gabija. Jai buvo devyniolika. Paklausė, ar supratau, kur reikės prisijungti prie elektroninės mokymosi aplinkos, nes ji pati niekaip neranda slaptažodžio keitimo lango. Abi pradėjome ieškoti telefone, juokėmės iš savo nesėkmių ir galiausiai kartu išsiaiškinome.

Tą dieną pirmą kartą supratau, kad jauni studentai nėra kažkokie ypatingai drąsūs ir viską mokantys žmonės. Jie irgi jaudinasi, pasimeta, bijo dėstytojų klausimų ir kartais nežino, kur eiti. Skirtumas tik tas, kad aš buvau įsitikinusi, jog mano amžiuje klysti jau nebegalima.

Po kelių savaičių universitete turėjome parengti pirmą grupinį darbą. Iš pradžių labai bijojau, kad jaunesni studentai nenorės manęs priimti į komandą. Tačiau viskas nutiko priešingai. Viena mergina pasiūlė kartu analizuoti šeimų socialines problemas, o kitas studentas paprašė, kad padėčiau susisteminti surinktą informaciją. Pasirodo, dvidešimt metų darbo su dokumentais, terminais ir žmonėmis nebuvo bevertė patirtis.

Žinoma, ne viskas buvo taip gražu. Ypač sunku pasidarė tada, kai prasidėjo pirmieji atsiskaitymai.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.