Trims vaikams būreliai kainuoja 260 eurų per mėnesį: šį rudenį pirmą kartą turėjome rinktis, kuriuos palikti, nes pinigų nebeužtenka

Gyvenimiška istorija apie šeimą, kuriai rudens pradžia atnešė nelengvą sprendimą. Veikėjai ir aplinkybės sukurti, tačiau pasakojime atspindėtos daugeliui tėvų pažįstamos situacijos.

Rugsėjo pradžioje ant šaldytuvo priklijavau trijų vaikų būrelių tvarkaraštį. Vienas turėjo lankyti futbolą, kitas – šokius, o jauniausioji dukra norėjo tęsti dailės pamokas. Viskas atrodė įprastai, kol vieną vakarą vyras atnešė sąsiuvinį, kuriame buvome surašę mėnesio išlaidas. Jis pirštu parodė vieną eilutę ir paklausė, ar tikrai galime sau tai leisti. Prie būrelių buvo parašyta 260 eurų. Iš pradžių atsakiau, kad vaikų ugdymui pinigų negaila. Tačiau kai suskaičiavome būsto paskolą, maistą, degalus ir kitus mokėjimus, supratau, jog vien gerų norų šį kartą nebeužteks.

Turime tris vaikus. Vyriausiajam sūnui keturiolika, viduriniajai dukrai vienuolika, o jaunėlei – septyneri. Su vyru abu dirbame, gyvename keturių kambarių bute Šiauliuose ir niekada nelaikėme savęs pasiturinčia šeima, tačiau iki šiol būreliams pinigų rasdavome. Jeigu reikėdavo, atsisakydavome savaitgalio išvykos, rečiau valgydavome kavinėse arba atidėdavome kokį nors pirkinį namams. Sakydavome, kad vaikystė greitai praeina, todėl neverta taupyti vaikų pomėgių sąskaita.

Šį rudenį pirmą kartą teko pripažinti, kad mūsų galimybės turi ribas. Dar sunkiau buvo suprasti, kaip apie tai pasakyti vaikams. Juk jie patys nesugalvojo mūsų šeimos biudžeto, o jų noras sportuoti, šokti ar piešti nebuvo kažkokia nereikalinga užgaida.

Labiausiai bijojau, kad vienam iš jų teks pasijusti mažiau svarbiam.

Kol nepradėjome skaičiuoti, 260 eurų neatrodė tokia didelė suma

Man 41-eri, vyrui 44-eri. Aš dirbu pardavimų administratore ir per mėnesį į rankas gaunu apie 1 300 eurų. Vyras dirba gamybos įmonėje, jo atlyginimas siekia maždaug 1 650 eurų. Taigi mūsų šeimos mėnesio pajamos sudaro apie 2 950 eurų. Žinau, kad kai kurioms šeimoms tai būtų visai neblogi pinigai. Tačiau auginant tris vaikus išlaidos auga greičiau, nei norėtųsi.

Vien už būsto paskolą mokame 590 eurų. Komunalinės paslaugos, internetas ir telefonai atsieina dar kelis šimtus. Maistui penkių asmenų šeimai išleidžiame apie 850 eurų, o kartais ir daugiau. Vyrui reikia kasdien važinėti į darbą, man taip pat, todėl nemažai pinigų atitenka degalams. Dar yra draudimas, drabužiai, mokyklinės priemonės, gydytojų vizitai ir nuolat atsirandančios smulkios išlaidos.

Vasarą kažkaip viskas atrodė paprasčiau. Vaikai daugiau laiko praleisdavo lauke, nereikėjo mokėti už visus būrelius, o sąskaitos už šildymą dar nekėlė rūpesčių. Tačiau vos prasidėjo rugsėjis, pinigai pradėjo tirpti. Reikėjo nupirkti sportinę aprangą, kuprines, batus, sąsiuvinius ir kitus mokyklai reikalingus daiktus. Atrodė, kad vos sumokame už vieną dalyką, iš karto atsiranda kitas.

Sūnaus futbolo treniruotės kainuoja 85 eurus per mėnesį. Dukros šokių užsiėmimai – 100 eurų, o jauniausiosios dailės būrelis – 75 eurus. Iš viso susidaro 260 eurų. Tačiau tai tik mėnesiniai mokesčiai. Futbolui kartais reikia naujų batelių, šokiams – specialios aprangos, o dailės pamokoms tenka papildomai pirkti priemonių. Prie to prisideda kelionės į treniruotes, varžybas ar pasirodymus.

Anksčiau šių papildomų išlaidų net nesudėdavome į vieną vietą. Kiekvienas pirkinys atrodydavo atskiras. Vieną mėnesį 40 eurų, kitą – 60. Tačiau rugsėjį, kai vienu metu reikėjo mokėti už viską, supratome, kad tikroji vaikų būrelių kaina gerokai didesnė nei nurodyta tvarkaraštyje.

Vyras pasiūlė vieną mėnesį labai griežtai taupyti ir pasižiūrėti, ar pavyks išsiversti. Aš sutikau, nors jau tada nujaučiau, kad vien mėnesio neužteks. Artėjo šildymo sezonas, o po jo – Kalėdos. Jeigu dabar vos suduriame galą su galu, žiemą lengviau tikrai nebus.

Vieną vakarą pasakėme vaikams, kad visų būrelių išlaikyti nebegalime

Spalio pradžioje, gavę atlyginimus ir sumokėję pagrindines sąskaitas, vėl atsisėdome skaičiuoti. Ant popieriaus surašėme visus mokėjimus ir tai, kiek dar turėsime išleisti iki mėnesio pabaigos. Paaiškėjo, kad jeigu paliksime viską taip, kaip yra, santaupoms neliks nieko. Dar blogiau – užtektų vieno netikėto automobilio remonto, ir tektų skolintis.

Tą vakarą ilgai ginčijomės. Aš sakiau, kad galime mažiau išleisti maistui, atsisakyti kavos mieste, nebeužsisakyti vakarienės į namus. Vyras atsakė, kad jau ir taip beveik niekur neiname, o maisto penkiems žmonėms nenupirksime už kelis šimtus eurų. Jis pasiūlė bent vienam vaikui padaryti pertrauką nuo būrelio.

Iš pradžių labai supykau. Paklausiau, kurį vaiką jis siūlo nuskriausti. Vyras atsakė, kad nė vieno nenori skriausti, tačiau pinigų nuo to daugiau neatsiras.

Supratau, kad jis teisus, bet priimti tokį sprendimą buvo be galo sunku.

Kitą vakarą susodinome vaikus prie virtuvės stalo. Paaiškinome, kad šeimoje šiuo metu turime daugiau išlaidų, todėl norime kartu aptarti būrelius. Nesakėme, kad esame vargšai ar nebegalime nieko sau leisti. Tiesiog papasakojome, kiek kainuoja kiekvienas užsiėmimas ir kodėl dabar turime atsakingiau planuoti pinigus.

Vyriausiasis sūnus iš karto pasakė, kad futbolo nemes. Jis treniruojasi jau penkerius metus, turi draugų komandoje ir svajoja kitą sezoną žaisti aukštesnio lygio varžybose. Dukra taip pat pradėjo prieštarauti. Ji šoka nuo šešerių metų ir netrukus turėjo dalyvauti pasirodyme, kuriam jau kelis mėnesius ruošėsi.

O mažoji tik sėdėjo ir tylėjo.

Kai paklausiau, ką ji mano, dukra nuleido akis ir pasakė, kad gali nebeiti piešti, jeigu mums trūksta pinigų.

Tą akimirką vos sulaikiau ašaras. Ji kalbėjo taip rimtai, lyg septynerių metų vaikas turėtų prisiimti atsakomybę už mūsų finansus. Norėjau iš karto pasakyti, kad nieko nereikės atsisakyti, tačiau supratau, jog tai būtų tuščias pažadas.

Vyras paėmė ją ant kelių ir paaiškino, kad mūsų pinigai nėra jos rūpestis. Mes tik norime išsiaiškinti, kas kiekvienam svarbiausia ir kokių kitų galimybių galėtume rasti.

Tačiau tą vakarą visi nuėjome miegoti prastos nuotaikos.

Vaikai keliauja į burelįNuotrauka: Gemini

Labiausiai skaudėjo ne dėl pinigų, o dėl jausmo, kad turiu rinktis tarp vaikų

Kitą rytą mažoji dukra priėjo prie manęs virtuvėje ir paklausė, ar jeigu ji nebeis į dailę, mes galėsime nupirkti daugiau maisto. Išgirdusi šį klausimą supratau, kad mūsų pokalbis ją išgąsdino labiau, nei tikėjausi.

Apkabinau ją ir paaiškinau, kad maisto mums užtenka, sąskaitas apmokame, o šeimos biudžeto klausimus turi spręsti suaugusieji. Pasakiau, kad būreliai yra papildoma veikla ir kartais tenka rinktis, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji turi kažką aukoti dėl mūsų.

Vis dėlto pati jaučiausi labai blogai. Visą dieną darbe galvojau apie tai, kaip išspręsti šią situaciją. Prisiminiau, kad kai buvau vaikas, nelankiau jokių mokamų būrelių. Po pamokų su draugėmis žaisdavome kieme, eidavome į biblioteką, kartais dalyvaudavome mokyklos renginiuose. Niekada nesijaučiau dėl to mažiau laiminga. Tačiau dabar aplink tiek daug užsiėmimų, kad kartais atrodo, jog jeigu vaikas nieko nelanko, jis kažką praranda.

Mūsų pažįstamų vaikai mokosi anglų kalbos, programavimo, lanko baseiną, tenisą, muziką ir dar kelias veiklas. Socialiniuose tinkluose nuolat matau nuotraukas iš varžybų, konkursų ir pasirodymų. Kartais atrodo, kad visi aplink sugeba savo vaikams suteikti daugiau galimybių nei mes.

Tą vakarą paskambinau draugei, kuri augina du vaikus. Papasakojau, dėl ko išgyvename. Ji nustebo ir prisipažino, kad jos šeimoje buvo panaši situacija. Pernai sūnus vienu metu lankė futbolą, plaukimą ir robotiką, tačiau galiausiai pats pasakė, kad yra pavargęs ir norėtų daugiau laisvo laiko.

Draugė pasakė sakinį, kuris privertė mane susimąstyti: gal mes, tėvai, kartais labiau bijome, kad vaikai kažką praleis, nei patys vaikai?

Po pokalbio supratau, kad visus būrelius iki šiol laikėme savaime suprantamu dalyku. Niekada nesvarstėme, ar vaikams tikrai reikia būtent tiek veiklų ir ar kiekviena jų turi kainuoti tiek, kiek mokame.

Pradėjome ieškoti alternatyvų ir supratome, kad sprendimas nebūtinai turi būti skaudus

Pirmiausia paskambinau į mokyklą ir pasiteiravau, kokie nemokami užsiėmimai organizuojami po pamokų. Paaiškėjo, kad jauniausioji dukra galėtų lankyti dailės veiklas mokykloje. Užsiėmimai vyktų rečiau nei privačioje studijoje, tačiau vaikai ten taip pat pieštų, tapytų ir dalyvautų kūrybiniuose projektuose.

Vyras pasiūlė nuvažiuoti kartu su dukra, apžiūrėti klasę ir susipažinti su mokytoja. Iš pradžių ji nenorėjo. Sakė, kad dabartinėje studijoje turi draugę ir jai ten labai patinka. Pažadėjome, kad nieko nenuspręsime be jos ir pirmiausia tiesiog pasižiūrėsime.

Nuvažiavome. Mokytoja parodė vaikų darbus, papasakojo apie planuojamus užsiėmimus, o dukra netikėtai sutiko mergaitę iš savo klasės. Grįždama namo pati pasakė, kad norėtų pabandyti.

Supratau, kad kartais vaikai pokyčius priima lengviau, nei mes įsivaizduojame, jeigu tik suteikiame jiems galimybę dalyvauti sprendžiant.

Dėl vyresniųjų vaikų situacija buvo sudėtingesnė. Sūnaus futbolo komanda jam buvo labai svarbi, o dukra jau buvo įsipareigojusi dalyvauti šokių pasirodymuose. Nusprendėme, kad jų veiklų kol kas nekeisime, tačiau daugiau dėmesio skirsime papildomoms išlaidoms. Pavyzdžiui, sutarėme, kad sportinę aprangą pirksime tik tada, kai tikrai reikia, o ne todėl, kad pasirodė naujas gražesnis modelis.

Taip pat paklausėme šokių studijos, ar taikomos nuolaidos arba lankstesnės mokėjimo sąlygos. Paaiškėjo, kad galima mokėti už ilgesnį laikotarpį mažesne mėnesio kaina, tačiau tam reikėtų iš anksto sumokėti didesnę sumą. Kol kas šio varianto atsisakėme, nes nenorėjome ištuštinti santaupų.

Galiausiai susitarėme, kad jauniausioji dukra nuo lapkričio lankys mokyklos dailės užsiėmimus, o futbolą ir šokius paliksime. Taip mėnesinis būrelių biudžetas sumažės nuo 260 iki 185 eurų. Per metus, jeigu mokėtume visus dvylika mėnesių, skirtumas sudarytų 900 eurų. Tikrovėje sutaupysime tiek, kiek mėnesių būreliai vyks ir už juos reikės mokėti, tačiau net ir mažesnė suma mums svarbi.

Svarbiausia, kad nė vienam vaikui nereikėjo visiškai atsisakyti mėgstamos veiklos.

Spalio pabaigoje pirmą kartą pajutau, kad vaikai neturi gyventi pagal kitų šeimų galimybes

Praėjus kelioms savaitėms po mūsų pokalbio, namuose tapo ramiau. Jauniausioji dukra jau laukia pirmųjų užsiėmimų mokykloje, o vyresnieji toliau lanko savo treniruotes. Vyras pradėjo tvarkingiau sekti šeimos išlaidas, o aš nustojau jaustis kalta kiekvieną kartą, kai negalime vaikams nupirkti ar apmokėti visko, ko jie norėtų.

Neseniai dukra parsinešė iš mokyklos piešinį. Jame buvo mūsų šeima, namas, saulė ir didelis medis. Paklausiau, kodėl medis toks didelis. Ji atsakė, kad po juo visi galime sėdėti kartu ir valgyti ledus.

Tą akimirką supratau, kiek daug laiko praleidau nerimaudama, ar suteikiame vaikams pakankamai galimybių. Norėjau, kad jie sportuotų, mokytųsi, lavintų talentus ir niekuo neatsiliktų nuo bendraamžių. Tačiau beveik nepastebėjau, kad kartais savaitgaliais vos spėjame visi kartu papietauti, nes nuolat kažkur skubame.

Žinoma, tai nereiškia, kad būreliai nereikalingi. Jie gali suteikti vaikams daug džiaugsmo, padėti susirasti draugų, ugdyti įgūdžius ir pasitikėjimą savimi. Tačiau supratau, kad jų skaičius ar kaina nėra mūsų meilės vaikams matas.

Dabar su vyru sutarėme kasmet prieš rugsėjį iš naujo aptarti vaikų veiklas. Ne automatiškai pratęsti visas sutartis, o paklausti, ką jie iš tiesų nori lankyti, kiek tai kainuos ir ar šeima gali sau tai leisti. Taip pat nusprendėme nepamiršti nemokamų mokyklos, bibliotekos ir bendruomenės užsiėmimų.

Vieną vakarą vyras pasakė, kad galbūt ši situacija mums buvo reikalinga. Iš pradžių supykau, nes nenorėjau manyti, jog pinigų trūkumas gali būti kažkuo naudingas. Tačiau vėliau supratau, ką jis turėjo omenyje. Mes pagaliau pradėjome kalbėtis apie šeimos galimybes atvirai, nebandydami apsimesti, kad viskam užteks pinigų.

Labiausiai džiaugiuosi, kad vaikams pavyko paaiškinti, jog sprendimai dėl būrelių nėra jų kaltė. Niekas neturi įrodinėti, kad nusipelnė lankyti treniruotę ar pamoką labiau už brolį ar seserį.

Dar neseniai maniau, kad gera mama turi padaryti viską, jog vaikai galėtų lankyti kiekvieną norimą būrelį. Dabar suprantu, kad gera mama turi ir mokėti pasakyti, kiek šeima iš tikrųjų gali sau leisti. Vaikams reikia galimybių augti, tačiau jiems taip pat reikia tėvų, kurie nuolat negyvena įsitempę dėl pinigų.

Ką daryti, kai vaikų būreliai tampa per didele našta šeimos biudžetui?

Rudenį daugelis Lietuvos šeimų susiduria su išaugusiomis išlaidomis vaikų ugdymui. Prasidėjus mokslo metams reikia ne tik mokyklinių priemonių, drabužių ir avalynės, bet ir papildomų lėšų sportui, muzikai, šokiams, menams ar kitoms veikloms. Kai šeimoje auga keli vaikai, net palyginti nedideli mėnesiniai mokesčiai gali sudaryti nemažą bendrą sumą.

Pirmiausia verta suskaičiuoti tikrąją kiekvieno būrelio kainą. Reikia vertinti ne vien mėnesio mokestį, bet ir aprangą, priemones, keliones, stovyklas, konkursus bei kitus papildomus mokėjimus. Kartais būrelis, kuris kainuoja 50 eurų per mėnesį, per metus atsieina gerokai daugiau, nei atrodė iš pradžių.

Antra, svarbu pasikalbėti su pačiais vaikais. Kartais tėvai mano, kad tam tikra veikla vaikui labai reikalinga, nors jis pats jau kurį laiką norėtų išbandyti ką nors kita. Vis dėlto pokalbis neturėtų virsti reikalavimu vaikui pačiam nuspręsti, kurio pomėgio atsisakyti dėl šeimos finansų. Už biudžetą atsako suaugusieji, o vaikų nuomonė padeda suprasti jų poreikius.

Trečia, verta pasidomėti mokyklose, savivaldybių įstaigose, bibliotekose, sporto mokyklose ir bendruomenių centruose siūlomais užsiėmimais. Kai kurios veiklos yra nemokamos arba kainuoja mažiau nei privačiose studijose. Taip pat verta pasiteirauti apie neformaliojo vaikų švietimo finansavimą, dažnai vadinamą NVŠ krepšeliu. Finansavimo galimybės, dydžiai ir taikymo sąlygos priklauso nuo konkrečios programos bei savivaldybės, todėl informaciją geriausia tikrinti vietoje.

Ketvirta, nereikia bijoti laikinų pokyčių. Jeigu šiuo metu šeima negali apmokėti visų užsiėmimų, galima apsvarstyti pertrauką, veiklos pakeitimą arba mažesnį užsiėmimų skaičių. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikas visam laikui praras galimybę užsiimti mėgstama veikla.

Galiausiai svarbu prisiminti, kad vaikų laisvalaikis neprivalo būti užpildytas mokamomis veiklomis. Pasivaikščiojimai, žaidimai lauke, bibliotekos renginiai, kūrybiniai užsiėmimai namuose ir laikas su šeima taip pat gali suteikti daug naudos.

Svarbiausia, kad vaikas nesijaustų kaltas dėl šeimos finansinės padėties. Jeigu tenka atsisakyti vieno užsiėmimo ar pakeisti jį pigesniu, verta paaiškinti, kad tai bendras šeimos sprendimas, o ne bausmė ar ženklas, jog jo pomėgiai mažiau svarbūs.

Kartais didžiausia dovana vaikams yra ne dar vienas būrelis, o ramesni namai, daugiau bendro laiko ir tėvai, kurie gali planuoti ateitį nebijodami kiekvienos naujos sąskaitos.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.