Suvalgiau už 19 eurų, bet draugai pareikalavo 47: atsisakiusi apmokėti jų kokteilius likau „ta, kuri skaičiuoja centus“

Sąskaitą Tomas paėmė vos padavėjui ją padėjus ant stalo. Žvilgtelėjo į apačią, telefone kažką suskaičiavo ir pasakė: „Po keturiasdešimt septynis. Taip paprasčiau.“ Aš tuo metu dar segiausi rankinę. Prisiminiau šešiolika eurų kainavusius makaronus ir trijų eurų vandenį, todėl iš pradžių pagalvojau, kad prie mano patiekalo netyčia priskaičiuota kažkas svetimo. Paprašiau parodyti sąskaitą. Tomas pastūmė ją man ir nusijuokė: „Viskas gerai, padalijau šešiems.“

Buvome susitikę šešiese, visi seniai pažįstami. Vieni draugaujame dar nuo studijų, kiti prie kompanijos prisijungė vėliau. Tą vakarą nebuvo jokio gimtadienio ar kitos progos, tiesiog Lina pasiūlė pagaliau kur nors kartu pavakarieniauti. Aš mielai sutikau. Pastaruoju metu susitikdavome retai, o trumpi pokalbiai žinutėmis jau seniai neatstojo normalaus pasisėdėjimo. Tik apie tai, kaip mokėsime, iki restorano niekas nebuvo užsiminęs.

Užkandžių atsisakiau dar vakarienės pradžioje

Prieš eidama peržiūrėjau meniu. Norėjau išleisti apie dvidešimt penkis eurus, įskaitant arbatpinigius. Galėjau sau leisti ir daugiau, bet tą mėnesį buvau sumokėjusi už automobilio remontą ir nenorėjau kiekvieno laisvo vakaro paversti papildoma išlaida. Išsirinkau patiekalą iš anksto, todėl prie stalo ilgai nesvarsčiau. Kai draugai pasiūlė paimti kelias užkandžių lėkštes pasidalyti, pasakiau, kad man užteks makaronų.

Niekas tada neprieštaravo. Lėkštės keliavo per stalą, o aš jų neliečiau. Vėliau buvo užsakyta kokteilių, paskui dar po vieną. Manęs irgi paklausė, tačiau tą vakarą buvau atvažiavusi automobiliu ir pasirinkau vandenį. Desertų taip pat atsisakiau. Nejaučiau jokio nepatogumo: vieni buvo labiau alkani, kiti norėjo paragauti naujo gėrimo, aš atėjau pabūti kartu ir pavalgyti.

Vakaras iki sąskaitos buvo geras. Kalbėjomės apie darbą, prisiminėme bendrą kelionę, juokėmės iš Tomo pasakojimo apie nepavykusį remontą. Nei stebėjau, kiek kas užsisako, nei mintyse skaičiavau svetimas išlaidas. Tiesiog prisiminiau savąsias. Todėl išgirdusi keturiasdešimt septynių eurų sumą pasakiau gana ramiai: „Mano buvo devyniolika. Aš už save ir sumokėsiu.“

Tomas vis dar laikė telefoną su atidaryta skaičiuokle. Atrodė, kad laukia, kol pridursiu juokaujanti. Lina paaiškino, jog niekas juk neskaičiuos, kas kiek suvalgė užkandžių. Primindama, kad jų nevalgiau, jau kalbėjau tyliau. Kažkodėl pasidarė nejauku, nors vos prieš minutę atsakymas man atrodė visiškai paprastas.

Dvidešimt aštuoni eurai staiga tapo draugystės patikrinimu

Vienas bičiulis pasiūlė nesugadinti vakaro dėl kelių eurų. Tik skirtumas buvo dvidešimt aštuoni. Pamačiau, kaip jis pats nustebo, kai tai pasakiau garsiai. Tuomet prasidėjo aiškinimai, kad kitą kartą gal aš suvalgysiu daugiau, kad tarp draugų nederėtų taip tiksliai skaičiuoti ir kad visiems mokant atskirai užtruksime. Sėdėjau su sąskaita rankoje ir jaučiausi lyg būčiau sustabdžiusi visą vakarą.

Galėjau pervesti tuos keturiasdešimt septynis eurus. Būtent ši mintis labiausiai ir erzino: sumokėti buvo lengva, o atsisakyti pasidarė sunku. Žinojau, kad likusį vakarą ant savęs pyksiu, jeigu nusileisiu vien tam, kad prie stalo vėl būtų ramu. Tą akimirką jau mokėčiau už norą kuo greičiau išsivaduoti iš nemalonaus pokalbio.

Paklausiau, kodėl apie bendrą sąskaitą nesusitarėme prieš užsakydami. Tomas atsakė, kad tai savaime suprantama. Tačiau ankstesniuose susitikimuose būdavo visaip: kartais kiekvienas mokėdavome už save, kartais vienas apmokėdavo sąskaitą, o kiti pervesdavo savo dalį. Niekada nebuvome nusistatę bendros taisyklės. Šįkart ji tiesiog atsirado tada, kai viskas jau buvo suvalgyta ir išgerta.

Tada Lina paklausė, ar man dabar sunku su pinigais. Galbūt norėjo parodyti supratingumą, bet pasijutau dar prasčiau. Nenorėjau prie visų pasakoti, kiek turiu sąskaitoje ir kam taupau. Atsakiau, kad savo vakarienę apmokėti galiu, tik nenoriu prisidėti prie užsakymų, kuriuose nedalyvavau. Prie stalo trumpam nutilome. Kažkas pradėjo rengtis paltą, kitas žiūrėjo į telefoną.

Galiausiai kita draugė, Rūta, paėmė sąskaitą ir pasakė, kad mano patiekalą išskaičiuoti nesunku. Visa suma buvo 282 eurai. Atėmus mano devyniolika, likusiems penkiems teko po 52 eurus ir 60 centų. Tomas pažvelgė į naują skaičių ir nieko nebepasakė. Padavėjo paprašėme mano užsakymą apmokėti atskirai. Palikau dvidešimt eurų, iš kurių vienas buvo arbatpinigiams.

Kitą dieną dar kartą tikrinau, ar nebuvau neteisi

Grįžusi namo iškart nepalengvėjau. Nusivaliau makiažą, pasidariau arbatos ir vėl prisiminiau visą pokalbį. Gal pasakiau per griežtai? Gal reikėjo tiesiog sumokėti ir kitą kartą neiti? Ilgametė draugystė, o aš dabar galvoju apie vieną sąskaitą. Kuo ilgiau svarsčiau, tuo aiškiau supratau, kad labiausiai užgavo reakcija į mano atsisakymą. Būčiau ramiai priėmusi trumpą „gerai, tuomet perskaičiuojame“.

Ryte grupėje pasirodė kelios vakaro nuotraukos. Įkėlusi savąsias Lina pridūrė, kad kitą kartą reikės restoraną su atskirais čekiais rinktis iš anksto. Nežinojau, ar tai pastaba man, ar tiesiog pasiūlymas, todėl nepuoliau ginčytis. Parašiau, jog kitą kartą mielai susitiksiu ir norėčiau prieš užsakant susitarti dėl mokėjimo. Po kurio laiko Rūta atrašė, kad ir jai taip būtų ramiau.

Nesu nusprendusi su šiais žmonėmis daugiau nevakarieniauti. Kitą susitikimą gal pati pasiūlysiu, tik šįkart apie sąskaitą pakalbėsiu dar prieš atsiversdama meniu. Galiu pavaišinti draugę kava, prisidėti prie bendros dovanos ar savo noru apmokėti vakarienę. Tą vakarą norėjau sumokėti už tai, ką užsisakiau. Ir vis dar nesuprantu, kodėl dėl tokio pasirinkimo turėjau teisintis labiau negu tie, kurie nusprendė už mane.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt