Nuėjau į Maximą su 50 eurų ir sąrašu iš 12 produktų: prie kasos teko du padėti atgal

Į parduotuvę ėjau nusiteikęs ramiai. Piniginėje turėjau 50 eurų, telefone – dvylikos produktų sąrašą. Jokių svečių savaitgalį, jokios šventinės vakarienės. Reikėjo pieno, kiaušinių, duonos, avižinių dribsnių, ryžių, bulvių, vištienos, sūrio, sviesto, pomidorų, obuolių ir kavos. Dalis produktų turėjo užtekti kelioms dienoms, kiti – papildyti namuose besibaigiančias atsargas. Atrodė, kad šįkart viską apgalvojau.

Prieš išeidamas net atidariau šaldytuvą ir patikrinau, ar tikrai reikia sviesto. Buvo likęs mažas gabaliukas, tad palikau jį sąraše. Makaronų nepirkau, nes spintelėje dar stovėjo pakelis. Sausainių ir saldumynų iš anksto atsisakiau. Eidamas į „Maximą“ galvojau, kad sunkiausia bus nepasiduoti kokiai nors akcijai. Pasirodo, sunkiausia buvo pripažinti, kad mano paties sudarytas paprastas sąrašas netelpa į sumą, kurią jam paskyriau.

Dvylika produktų atrodė nedaug, kol nepradėjau jų dėti į vežimėlį

Pirmiausia paėmiau duonos ir avižinių dribsnių. Prie pieno lentynos stabtelėjau ilgiau: įprasta pakuotė atrodė brangesnė, nei tikėjausi, todėl pasirinkau kitą. Tuo metu net pasidžiaugiau, kad neimu visko automatiškai. Atrodė, jog keli tokie pasirinkimai ir bus visas reikalingas taupymas.

Toliau į vežimėlį keliavo kiaušiniai, ryžiai, sviestas. Vištienos paėmiau didesnę pakuotę, nes planavau dalį iškepti vakarienei, o likusią užšaldyti. Bulvių taip pat reikėjo ne vienam valgymui. Sąraše buvo dvylika pavadinimų, tačiau tai nereiškė dvylikos mažų ir nebrangių pakuočių. Šitą supratau tik vėliau.

Prie daržovių pasvėriau pomidorus ir obuolius. Galvoje vis dar turėjau apytikslę sumą, bet jau nebegalėjau pasakyti, ar joje įskaičiavau sūrį. Nusprendžiau, kad vis tiek turėčiau tilpti. Kava buvo paskutinė. Namie jos likę vos keliems rytams, todėl įdėjau įprastą pakelį ir nuėjau prie kasos.

Ekrane pasirodžiusi suma buvo didesnė už mano pasiruošimą

Kol kasininkė skenavo prekes, pradėjau krauti jas į maišelį. Tik išgirdęs galutinę sumą pakėliau akis: 56,78 euro. Paprašiau pritaikyti turimas lojalumo nuolaidas, tačiau suma nepasikeitė tiek, kiek tikėjausi. Šiam apsipirkimui buvau atsinešęs lygiai penkiasdešimt eurų grynaisiais.

Pirmiausia paprašiau išimti sūrį. Jis kainavo 4,49 euro, todėl pasirodė lengviausias pasirinkimas – sumuštinius kelias dienas galėsiu pasidaryti ir kitaip. Ekrane liko 52,29 euro. Vis dar per daug.

Tada pažiūrėjau į kavą. Už jos pakelį šiame pirkinių krepšelyje turėjau sumokėti 8,99 euro. Paprašiau išimti ir ją. Galutinė suma sumažėjo iki 43,30 euro. Kasininkė abi prekes ramiai atidėjo į šalį, o aš susidėjau likusius pirkinius. Po antro atsisakymo pinigų net liko, tačiau tuo metu nebesinorėjo stabdyti eilės ir iš naujo dėlioti viso krepšelio.

Nemaloniausia buvo ne tai, kad grįšiu be kavos ar sūrio. Nemalonu buvo suprasti, kad atėjau su sąrašu, vengiau spontaniškų pirkinių ir vis tiek apsiskaičiavau. Iki tol man atrodė, kad būtent sąrašas nuo tokių situacijų ir apsaugo.

Namuose supratau, ko trūko mano sąrašui

Išdėliojęs pirkinius ant stalo dar kartą paėmiau kvitą. Nebuvo vienos prekės, dėl kurios galėčiau pasakyti: štai kur išleidau visus pinigus. Suma susidarė iš kasdienių dalykų, kuriuos parduotuvėje vertinau atskirai. Vienas atrodė būtinas, kitas – perkamas ilgesniam laikui, trečias – tik šiek tiek brangesnis, nei prisiminiau.

Negalėjau sąžiningai pasakyti, kiek tiksliai toks pats krepšelis kainavo prieš metus, nes ankstesnių kvitų neturėjau. Tačiau tą dieną aiškiai pajutau, kad mano galvoje likusios kainos nebeatitiko to, ką reikėjo sumokėti. Sąrašą buvau sudaręs pagal poreikius, o biudžetą jam priskyręs beveik iš nuojautos.

Dar pastebėjau, kad viename apsipirkime sutapo keli rečiau perkami produktai. Baigėsi kava, reikėjo ryžių, avižinių dribsnių ir sviesto. Tokį kartą išleidžiu daugiau, nors kitą savaitę dalies šių produktų pirkti nebereikės. Vis dėlto prie kasos mokėti reikia šiandien, o ne paskirstyti sumą mintyse būsimoms savaitėms.

Kitą kartą skaičiuosiu dar prie lentynos

Dabar šalia produktų sąrašo pasižymiu apytiksles sumas, o parduotuvėje jas patikrinu. Jei turiu 50 eurų, neplanuoju išleisti visų iki paskutinio cento – palieku atsargą sveriamiems produktams ir kainų skirtumams. Brangesnius pirkinius suskaičiuoju pirmiausia, kol dar galiu ramiai pakeisti pakuotę ar pasirinkti kitą produktą.

Taip pat pradėjau atidžiau žiūrėti į kilogramo ir litro kainą. Mažesnė suma ant etiketės nebūtinai reiškia pigesnį pirkinį, o didesnė pakuotė naudinga tik tada, jei ją sunaudosiu. Tąkart parsineštą vištieną iš karto padalijau ir dalį užšaldžiau – bent jau nenorėjau, kad bandymas sutaupyti baigtųsi išmetamu maistu.

Kitą rytą išsiviriau kavos iš namuose dar likusių atsargų. Jos užteko. O telefone prie naujo pirkinių sąrašo jau buvo dar vienas stulpelis – kaina. Norėjau kitą kartą sprendimą, ko galiu atsisakyti, priimti ramiai prie lentynos, kol mano pirkiniai dar nevažiuoja kasos juosta.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!