Kolegos renka po 40 eurų kalėdiniam vakarėliui: pasakiau, kad nedalyvausiu, ir turėjau aiškintis prieš visą skyrių

Žinutę apie kalėdinį vakarėlį perskaičiau pietaudama prie darbo stalo. Kolega atsiuntė restorano pasiūlymą, meniu ir sąskaitos numerį. Reikėjo pervesti po keturiasdešimt eurų iki penktadienio, kad būtų galima rezervuoti salę. Apačioje jau rikiavosi nykščiai, šypsenėlės ir keli juokeliai apie šokius. Parašiau, kad šiemet nedalyvausiu, palinkėjau gražaus vakaro ir grįžau prie nebaigtos lentelės. Po kelių minučių telefonas vėl suvibravo: „O kodėl? Juk dar net gruodis.“

Man keturiasdešimt treji, tame skyriuje dirbu šeštus metus. Su kolegomis sutariu, per pietus pasikalbame, pasveikiname vieni kitus su gimtadieniais. Kai reikia pavaduoti, pavaduoju. Todėl iš pradžių net nesupratau, kodėl mano atsisakymas taip užkliuvo. Vakarėlis buvo planuojamas penktadienio vakarą, po darbo, o aš jau žinojau, kad ten eiti nenoriu. Nesitikėjau, kad dėl to teks atsakinėti į klausimus dar tris dienas.

Atsisakymą priėmė kaip derybų pradžią

Pirmoji prie mano stalo priėjo vakarėlį organizuojanti Rasa. Paklausė, ar netinka data. Atsakiau, kad data tinkama, tiesiog šiemet praleisiu. Ji pasiūlė ateiti bent valandai, paskui patikino, kad muzika nebus tokia garsi kaip pernai. Kai ir tai nepadėjo, pasiteiravo, ar viskas gerai namuose. Sėdėjau su pele rankoje ir jaučiausi turinti ištraukti pakankamai rimtą priežastį, kad pagaliau galėčiau baigti pokalbį.

Pernykštis vakarėlis man nebuvo nelaimė. Pavalgiau, pasėdėjau, kalbėjausi. Tik didžiąją vakaro dalį stengiausi girdėti žmones per muziką, o grįžusi namo dar ilgai negalėjau užmigti. Šeštadienį atsikėliau pavargusi ir pikta ant savęs, kad vėl išėjau vien todėl, jog buvo nepatogu atsisakyti. Šiemet prisiminiau tą rytą vos pamačiusi naują kvietimą. Jokio ypatingo šeimos įvykio tai datai neturėjau ir nenorėjau jo išgalvoti.

Kitą dieną virtuvėlėje kolega mestelėjo, kad manęs keturiasdešimt eurų turbūt nenuskurdins. Pasakė juokais, maišydamas kavą, bet laukė atsakymo. Galėjau pradėti pasakoti apie dukrai reikalingus batus, odontologą ir automobilio remontą. Visos tos išlaidos buvo tikros. Vis dėlto nenorėjau atverti savo sąskaitų vien tam, kad gaučiau leidimą neiti vakarieniauti. Pasakiau, kad šiemet taip pasirinkau, ir pajutau, kaip nuo įtampos kaista veidas.

Po pietų grupėje atsirado žinutė: „Jei visi pradėsime atsisakinėti, nieko bendro ir nebeturėsime.“ Niekas mano vardo nepaminėjo, tačiau buvau vienintelė iki tol aiškiai parašiusi, kad nedalyvausiu. Vakare namuose dar kartą perskaičiau visą pokalbį. Už paprastą atsakymą jaučiausi gavusi pareigą pasirūpinti viso skyriaus nuotaika. Net ėmiau svarstyti, gal lengviau tiesiog pervesti pinigus ir nueiti.

Labiausiai norėjosi pasiteisinti

Vyras paklausė, kodėl vis žiūriu į telefoną. Papasakojau, o jis gūžtelėjo pečiais: neini, tai neini. Mane tas paprastumas net suerzino. Jam neteks pirmadienį sėdėti prie vieno stalo su žmonėmis, kurie jau spėjo nuspręsti, kad nesistengiu dėl kolektyvo. Pradėjau vardyti, ką jiems galėčiau pasakyti: kad atvažiuos mama, kad pažadėjau vakarą dukrai, kad turiu kitą susitikimą. Tada pati išgirdau, kaip uoliai kuriu pasiteisinimą laisvam penktadieniui.

Kitą rytą Rasa parodė restorano pasiūlymą. Buvo prašoma patvirtinti žmonių skaičių, o už salę taikomas minimalus mokestis. Supratau, kodėl ji nervinasi: buvo įdėjusi laiko, susirašinėjusi, derinusi meniu. Pasakiau, kad vertinu jos darbą, tačiau manęs prie dalyvių neskaičiuotų. Ji atsiduso ir tarstelėjo, jog būtų paprasčiau, jei bent prisidėčiau pinigais. Šįkart nustebau jau atvirai: turėčiau sumokėti už vakarienę, į kurią neisiu?

Nenorėjau susipykti su Rasa. Ji tikrai nebuvo blogas žmogus, nusprendęs sugadinti man savaitę. Manau, ji nuoširdžiai tikėjosi pilno stalo ir jautėsi atsakinga, kad viskas pavyktų. Tačiau aš nebuvau patvirtinusi dalyvavimo, mano vieta dar nebuvo rezervuota. Paprašiau perskaičiuoti pasiūlymą pagal tuos, kurie sutiko. Pokalbis baigėsi vėsiai, be įprasto jos juokelio. Likusi viena dar pusvalandį negalėjau susikaupti.

Per bendrą pasitarimą vadovas užsiminė, kad būtų smagu bent kartą visiems susirinkti. Nuskambėjo dar keli argumentai apie bendravimą ir ryšį. Paklausiau, ar renginys planuojamas kaip privalomas darbo susitikimas. Vadovas atsakė, kad, žinoma, ne, čia mūsų pačių šventė. Tuomet pasakiau, jog šiemet neprisijungsiu, ir paprašiau mano sprendimą palikti tokį, koks yra. Balsas truputį drebėjo. Norėčiau sakyti, kad tokie pokalbiai man lengvi, bet būtų netiesa.

Nenorėjau sugadinti šventės ir nenorėjau pirkti sau ramybės

Vėliau Rasai parašiau asmeniškai: „Ačiū, kad organizuoji. Šiemet nedalyvausiu, todėl į rezervaciją manęs neįtrauk ir pinigų iš manęs neskaičiuok. Tikiuosi, jums bus geras vakaras.“ Perskaičiau žinutę kelis kartus. Ištryniau sakinį apie išlaidas ir dar vieną atsiprašymą. Palikau aiškų atsakymą, kad jai nebereikėtų nei spėlioti, nei manęs įkalbinėti.

Viskas iškart nepasitaisė. Vienas kolega dar pajuokavo, kad mane pamatyti galima tik už atlyginimą. Rasa kurį laiką bendravo dalykiškiau. Užtat kita bendradarbė tyliai pasakė irgi nelabai norinti važiuoti, tik bijanti likti vienintelė. Nepuoliau jos raginti atsisakyti. Ji galėjo apsigalvoti, nueiti ir puikiai praleisti laiką. Man užteko, kad bent vienas žmogus suprato, kodėl nuolatinis įkalbinėjimas pradėjo slėgti labiau už patį vakarėlį.

Iki penktadienio pinigų nepervedžiau. Rasa atnaujino dalyvių sąrašą, išsiuntė pasirinktą meniu ir organizavimas tęsėsi. Pamačiusi tai pajutau palengvėjimą: šventė vyks, kolegos susitiks, o mano tuščia vieta nepadarys tos žalos, dėl kurios buvau priversta nerimauti. Darbe toliau atlikau savo užduotis, padėjau kolegei užbaigti ataskaitą ir kartu su kitais gėriau kavą.

Dabar grupėje pasirodžius žinutei apie vakarėlį ją perskaitau ramiai. Galiu pasidžiaugti, kad žmonės laukia susitikimo, pati jo nelaukdama. Savo penktadieniui kol kas nieko nesuplanavau. Gal su dukra žiūrėsime filmą, gal anksti nueisiu miegoti. Man nebereikia sugalvoti ypatingo vakaro, kad pateisinčiau sprendimą pasilikti jį sau.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt