Aš pasipiktinęs: į darbą Vilniuje važiuoju 1 valandą 15 minučių. Ar visas miestas jau tapo vienu dideliu kamščiu?

Ryte iš namų išvažiuoju likus gerokai daugiau nei valandai iki darbo pradžios. Ne todėl, kad dirbčiau kitame Lietuvos gale. Gyvenu ir dirbu Vilniuje. Tačiau pasitaiko rytų, kai kelionė trunka valandą ir penkiolika minučių. Kai pagaliau pasistatau automobilį, jaučiuosi taip, tarsi vieną darbo dalį jau būčiau atlikęs. Tik už ją niekas nemoka, o vakare laukia kelionė atgal.

Vieną rytą, sustojęs prie dar vienos sankryžos, pažiūrėjau į laikrodį. Nuo išvažiavimo buvo praėjusios keturiasdešimt minučių. Dar nebuvau pasiekęs vietos, nuo kurios paprastai prasideda sunkiausia kelionės dalis.

Parašiau kolegai, kad galiu vėluoti. Žinutę išsiunčiau stovėdamas, kai automobilių eilė jau kurį laiką visai nejudėjo. Jis atsakė trumpai: „Aš irgi.“

Štai toks mūsų rytinis pasisveikinimas. Aptariame, kas kur įstrigęs ir kiek rodo navigacija. Kartais susirinkimo pradžią tenka derinti prie to, ar žmonės jau pasiekė biurą.

Labiausiai piktina jausmas, kad prie tokios kasdienybės iš mūsų tiesiog tikimasi priprasti.

Mano rytas prasideda nuo skaičiavimo, kiek anksčiau reikės išvažiuoti

Gyvenu Fabijoniškėse, dirbu Naujamiestyje. Rinkdamasis darbą supratau, kad kelionė užtruks. Nesitikėjau kasdien atsidurti prie biuro durų per penkiolika minučių. Tačiau valanda ir penkiolika minučių man vis tiek atrodo per daug.

Iš pradžių bandžiau išvažiuoti dešimčia minučių anksčiau. Paskui – dvidešimčia. Pasitaikydavo geresnių rytų, bet ilgainiui pradėjau planuoti ne įprastą kelionės trukmę, o atsargą blogiausiam variantui.

Tai reiškia anksčiau keltis, greičiau pusryčiauti, trumpiau pabūti su šeima. Vaikas dar ieško sportinės aprangos, žmona kažko paklausia, o aš jau žiūriu į telefoną ir matau, kaip numatomas atvykimo laikas slenka pirmyn.

Nenoriu būti žmogus, kuris ryte namiškius skubina dėl kiekvienos minutės. Vis dėlto taip elgiuosi, nes žinau: pavėlavęs išvažiuoti galiu prarasti gerokai daugiau laiko.

Navigaciją įsijungiu net puikiai žinodamas kelią. Kartais ji pasiūlo kitą maršrutą. Pasuku, pravažiuoju kelias gatves ir netrukus pamatau tokią pačią automobilių eilę. Tuomet pradedu svarstyti, ar senuoju keliu nebūčiau važiavęs greičiau.

Didelę įtampą kelia ir nežinomybė: iš vakaro negaliu patikimai pasakyti, kiek rytoj užtruksiu. Jeigu kelionė visada truktų vienodai, bent galėčiau tiksliau susidėlioti dieną. Dabar nuolat renkuosi tarp galimybės atvažiuoti gerokai per anksti ir rizikos pavėluoti.

Sakau, kad Vilnius nieko nedaro, nes savo kelionėje pagerėjimo nejaučiu

Kai po tokio ryto pasakau, kad miestas nieko nedaro dėl kamščių, išgirstu prieštaravimų. Primena viešąjį transportą, gatvių pertvarkymą, skirtingus gyventojų poreikius. Suprantu, kad mano matomas vaizdas pro priekinį stiklą neaprėpia viso miesto.

Negaliu sąžiningai tvirtinti, kad niekur niekas nedaroma. Tačiau galiu pasakyti, kaip jaučiuosi aš: mano kasdienėje kelionėje pastangų rezultato nematau. Dėl to ir kyla pyktis.

Man neužtenka išgirsti, kad problema sudėtinga. Pats matau, kiek daug automobilių važiuoja tuo pačiu metu. Suprantu ir tai, kad kiekvienas vairuotojas, įskaitant mane, tą eilę pailgina.

Tačiau gyventojas neturėtų pats išspręsti visos savo kelionės vien bandydamas vis anksčiau išvažiuoti. Norėčiau aiškiai suprasti, kokio pagerėjimo galime tikėtis, kuriose vietose ir kaip bus vertinama, ar sprendimai padėjo.

Labiausiai erzina rytai, kai prie sankryžos tenka laukti kelis šviesoforo ciklus. Užsidega žalia, tačiau važiuoti nėra kur. Priekyje esanti sankryža užkimšta. Keli automobiliai vis tiek įvažiuoja ir užstoja kelią kitiems. Netrukus jau signalizuojama iš visų pusių.

Tokiais momentais visas Vilnius man iš tiesų atrodo kaip vienas didelis kamštis. Žinau, kad kitame rajone eismas tuo metu galbūt juda normaliai. Tačiau sėdėdamas toje eilėje miesto dydį matuoju labai paprastai: kiek dar liko iki darbo ir kiek savo ryto jau atidaviau keliui.

Viešasis transportas turi būti pasirinkimas, kuriuo galiu pasikliauti

Beveik kiekviena diskusija apie kamščius anksčiau ar vėliau pasiekia tą patį pasiūlymą: važiuok autobusu.

Esu važiavęs. Kai galiu patogiai pasiekti reikiamą vietą, automobilį palieku namuose. Man nėra svarbu būtinai sėdėti prie vairo. Mielai kelionėje skaityčiau ar ramiai klausyčiausi muzikos, užuot nuolat stebėjęs priekyje mirksinčius stabdžių žibintus.

Tačiau mano dienos maršrutas ne visada baigiasi darbu. Kartais po jo reikia paimti vaiką, nuvažiuoti pas tėvus, parsivežti sunkesnių pirkinių. Galima sakyti, kad viską įmanoma suplanuoti kitaip. Dalį dienų tikrai įmanoma. Kitomis toks planavimas pareikalautų dar daugiau laiko.

Kad dažniau rinkčiausi viešąjį transportą, man svarbu patogi visa kelionė: nuo išėjimo iš namų iki darbo durų, o vakare – iki kitų būtinų vietų. Svarbus laukimas, persėdimai ir galimybė numatyti, kada atvyksiu.

Nenoriu supriešinti vairuotojų su autobusų keleiviais. Toje pačioje šeimoje vienas žmogus ryte važiuoja automobiliu, kitas – troleibusu, o trečias eina pėsčiomis. Visi norime pasiekti savo vietą saugiai ir per protingą laiką.

Tą rytą į darbą atvykau po valandos ir penkiolikos minučių. Pirmiausia turėjau kelias minutes nusiraminti. Buvau susierzinęs dar nepradėjęs dirbti, nors niekas biure dėl mano kelionės nebuvo kaltas.

Vakare, prieš išvažiuodamas, vėl atsidariau navigaciją. Paskambinau namo pasakyti, kad nežinau, kada tiksliai grįšiu. Vakarienę pasiūliau pradėti be manęs.

Man sunkiausia susitaikyti būtent su tuo: namai ir darbas yra tame pačiame mieste, tačiau eilinis grįžimas pas šeimą kasdien reikalauja tiek atsargos. Norėčiau ryte išvažiuoti žinodamas, kada atvyksiu, o vakare pažadėti vaikui laiką, kuriuo tikrai būsiu namuose.

Už šią istoriją dėkojame Aurimui R. iš Vilniaus.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt