Vyras kasdien į darbą ir atgal važiuoja 90 km: suskaičiavome, kiek per metus praleidžia automobilyje

Vis sakydavau vyrui, kad vakarais jo beveik nematau. Grįžta, pavalgome, dar reikia apsipirkti, kažką sutvarkyti namuose, o tada jis jau žiūri į laikrodį: rytoj vėl anksti keltis. Jis atsakydavo, kad juk nedirba iki nakties, tiesiog darbas toliau. Iki jo – 45 kilometrai, atgal tiek pat. Kai rinkosi šią darbovietę, abu galvojome panašiai: atlyginimas geresnis, kelias neblogas, o keturiasdešimt penkios minutės į vieną pusę nėra pasaulio pabaiga.

Vieną sekmadienį, jam eilinį kartą pasakius, kad savaitgalis prabėgo nepastebimai, pasiėmiau telefoną ir atsidariau skaičiuotuvą. Norėjau suprasti, kiek laiko iš tiesų atima tas mūsų nuolat kartojamas „juk netoli“. Suskaičiavus paaiškėjo, kad per metus vien kelionei į darbą ir namo jis skiria 330 valandų. Perskaičius šį skaičių garsiai, vyras paprašė parodyti, ką ten priskaičiavau.

Kasdien po pusantros valandos – per metus beveik 14 parų

Pradėjome nuo paprastos prielaidos: per metus į darbą jis važiuoja 220 dienų. Tai mūsų pasirinktas skaičiavimo pavyzdys, o ne visiems tinkantis darbo kalendorius. Atostogos, šventės, ligos ar darbas iš namų tikrąjį kelionių skaičių pakeistų. Tačiau mums reikėjo aiškaus atskaitos taško, kad pamatytume bendrą vaizdą.

Kelionė pirmyn ir atgal vidutiniškai užtrunka pusantros valandos. Kartais parvažiuoja greičiau, kartais užstringa, tačiau skaičiuodami nepridėjome nei sustojimų parduotuvėje, nei užsukimų į degalinę.

Labiausiai vyrą nustebino paskutinė eilutė. Pusantros valandos jam atrodė įprasta dienos dalis, o daugiau kaip 41 papildoma aštuonių valandų diena automobilyje – jau visai kitas mastas. Žinoma, tų valandų nesudėsi į vienas atostogas. Tačiau jos vis tiek dingsta iš laiko, kurį galėtume skirti sau.

Atlyginimą palyginome, o kelionės laiko – ne

Kai vyras keitė darbą, skaičiavome, kiek daugiau gaus į rankas ir kiek maždaug išleis degalams. Laiką aptarėme labai paviršutiniškai. Atrodė, kad išvažiuoti šiek tiek anksčiau ir grįžti šiek tiek vėliau nebus sunku. Tik tas „šiek tiek“ kartojasi kiekvieną darbo dieną.

Jeigu darbe praleidžiamos aštuonios valandos, pridėjus kelionę jau susidaro devynios su puse. Jei pietų pertrauka į tas aštuonias valandas neįeina, išvykimas iš namų užtrunka dar ilgiau. Tuomet tampa aiškiau, kodėl po vakarienės ne visada lieka noro dar kažkur važiuoti, sportuoti ar imtis seniai atidėto darbo namuose.

Vyras pasakė, kad kelias jam nėra vien prarastas laikas. Rytais klausosi mėgstamų laidų, vakarais kartais tiesiog važiuoja tyloje. Su tuo nesiginčijau. Tačiau net maloni kelionė lieka laiku prie vairo: tuo metu jis negali nei ilgiau pamiegoti, nei ramiai papusryčiauti su šeima.

Užtenka dešimčia minučių ilgesnės kelionės į abi puses

Tada paskaičiavome dar vieną variantą. Kas būtų, jei rytinė kelionė pailgėtų dešimčia minučių, o vakarinė – tiek pat? Kasdien prisidėtų dvidešimt minučių. Per 220 dienų tai sudarytų dar 73 valandas ir 20 minučių.

Bendras metinis laikas automobilyje tuomet išaugtų iki 403 valandų ir 20 minučių. Tai jau beveik 17 parų. Todėl vien kilometrų nepakanka: tie patys 45 kilometrai skirtingu paros metu gali pareikalauti labai nevienodo laiko.

Po šio pokalbio sutarėme savaitę pasižymėti tikrą išvykimo ir atvykimo laiką. Ne tą, kurį prisimename po ypač geros kelionės, ir ne navigacijos pažadą prieš pajudant. Norėjome pamatyti, kiek užtrunka įprastas pirmadienis, lietingas trečiadienis ir penktadienio grįžimas.

Viena diena namuose reikštų daugiau nei sutaupytus degalus

Darbo vyras dėl mūsų skaičiavimų mesti nesiruošia. Jam patinka kolektyvas ir pats darbas. Tačiau atsirado konkretus klausimas, kurį verta aptarti su darbdaviu: ar bent dalį užduočių įmanoma atlikti iš namų?

Pagal mūsų pavyzdį, jeigu per metus nereikėtų važiuoti 44 dienas – maždaug vieną iš penkių kelionės dienų, – susitaupytų 66 valandos ir 3 960 kilometrų. Per savaitę tai būtų vos pusantros valandos, bet per metus – daugiau kaip aštuonios aštuonių valandų dienos.

Dabar, kalbėdami apie darbą arčiau namų, jau turime su kuo palyginti pasiūlymus. Vertiname atlyginimą, kelionės išlaidas ir laiką nuo išėjimo pro duris iki grįžimo. O vyras, tą vakarą padėjęs telefoną ant stalo, pasakė labai paprastai: „Aš žinojau, kiek nuvažiuoju. Tik nežinojau, kiek ilgai važiuoju.“

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!