Į prekybos centrą važiuojame kas antrą dieną: suskaičiavome, kiek kilometrų per mėnesį nuvažiuojame vien dėl to

Viskas prasidėjo ne nuo didelio taupymo plano, o nuo paprasto ginčo virtuvėje. Šaldytuve vėl trūko pieno, duonos buvo likę keli riekės, o vaikų mėgstamų jogurtų kažkodėl niekas nenupirko. Žmona pasakė, kad po darbo reikės „greitai užsukti į parduotuvę“. Aš jau vilkiausi striukę, kai pats sau burbtelėjau: „Mes juk vakar buvome.“

Tada abu sustojome. Tikrai buvome. Užvakar irgi. Prieš tai – šeštadienį. Atrodė, kad į prekybos centrą važiuojame ne apsipirkti, o kaip į kokį kasdienį ritualą. Vieną dieną pritrūksta pieno, kitą – kiaušinių, trečią – skalbiklio, ketvirtą tiesiog „gal ko nors vakarienei“. Kiekvienas važiavimas atrodė smulkmena, nes parduotuvė nėra labai toli. Bet tą vakarą pirmą kartą sugalvojau viską suskaičiuoti.

Atstumas atrodė juokingas, kol nepadauginau iš visų kartų

Nuo mūsų namų iki prekybos centro yra 5,2 kilometro. Patikrinau ne „maždaug“, o pagal įprastą maršrutą, kuriuo realiai važiuojame: pro žiedą, tada pagrindine gatve, paskui į aikštelę. Į vieną pusę – 5,2 km, pirmyn ir atgal – 10,4 km.

Vienas toks važiavimas tikrai neatrodo baisiai. Bet kai pradėjau žiūrėti kalendorių, paaiškėjo, kad per mėnesį į parduotuvę važiuojame apie 15 kartų. Kartais 14, kartais 16, bet vidurkis labai paprastas – kas antrą dieną.

Kai pamačiau 156 kilometrus per mėnesį, dar galėjau numoti ranka. Bet 1 872 kilometrai per metus jau nebeskambėjo kaip „užsukam penkioms minutėms“. Tai beveik du tūkstančiai kilometrų vien dėl prekybos centro. Vien dėl to, kad nemokame normaliai susiplanuoti pirkinių.

Degalai: ne kosmosas, bet pinigai vis tiek išvažiuoja

Mūsų automobilis mieste vidutiniškai sunaudoja apie 8,1 litro benzino 100 kilometrų. Aišku, galima ginčytis, kad kartais mažiau, kartais daugiau, bet trumpi važiavimai per miestą, sustojimai, žiedai, šaltas variklis – čia ne greitkelis, kur sąnaudos gražiai atrodo borto kompiuteryje.

Skaičiavau su 1,55 euro už litrą benzino. Taip, kaina keičiasi, bet man reikėjo ne idealaus laboratorinio skaičiaus, o realaus supratimo, kiek tas mūsų „greitai užsukam“ kainuoja.

Iš pirmo žvilgsnio 19 ar 20 eurų per mėnesį nėra tragedija. Bet mane labiausiai nustebino ne pati suma, o tai, kad ji išvažiuoja už visiškai neplanuotą elgesį. Ne už kelionę, ne už darbą, ne už atostogas, o už tai, kad kas antrą dieną prisimename, jog kažko trūksta.

Automobilis kainuoja ne tik degalais

Tada prisiminiau dar vieną nemalonią tiesą: automobilis dyla ir tada, kai važiuoji „tik iki parduotuvės“. Padangos, stabdžiai, alyva, važiuoklė, amortizatoriai, net pats automobilio nuvertėjimas – viskas priklauso nuo kilometrų. Aišku, čia sunkiau suskaičiuoti tiksliai, bet visiškai ignoruoti irgi nesąžininga.

Aš sau pasidariau labai konservatyvų skaičiavimą – 0,12 euro už kilometrą papildomoms automobilio sąnaudoms. Į tai įeina ne degalai, o bendras dėvėjimasis: padangos, aptarnavimai, smulkūs remontai, eksploatacija. Kai kas skaičiuoja daugiau, bet man užteko ir tokio atsargaus varianto.

Sudėjus degalus ir automobilio dėvėjimąsi, vaizdas pasidarė daug aiškesnis.

Beveik 460 eurų per metus vien už važiavimą į prekybos centrą. Ir čia dar neskaičiuoju spontaniškų pirkinių, kurie realiai turbūt kainuoja dar daugiau nei pats važiavimas.

Tikrasis smūgis buvo laikas

Pinigai viena, bet tada paskaičiavau laiką. Iki parduotuvės nuvažiuoti užtrunka apie 12–15 minučių, priklausomai nuo eismo. Aikštelė, vežimėlis, eilė, grįžimas, maišų nešimas – net kai sakome „greitai“, realiai dingsta apie 45 minutės.

135 valandos per metus. Čia jau nebe smulkmena. Tai daugiau nei penkios pilnos paros. Vien dėl to, kad vis važiuojame „dar kažko“.

Tą akimirką man pasidarė ne pikta, o kažkaip kvaila. Mes dažnai skundžiamės, kad trūksta laiko, kad vakarai per trumpi, kad savaitgaliai pralekia. O patys per metus daugiau nei penkias paras išbarstome važinėdami į tą pačią parduotuvę.

Pakeitėme ne parduotuvę, o įprotį

Po šito skaičiavimo nenusprendėme gyventi kaip vienuoliai ir pirkti kruopas maišais. Tiesiog susitarėme dėl vieno dalyko: į prekybos centrą važiuojame du kartus per savaitę, o ne kas antrą dieną. Trečiadienį mažesniam papildymui ir šeštadienį didesniam apsipirkimui.

Pradėjome rašyti sąrašą telefone. Jei baigiasi pienas, įrašome. Jei liko paskutiniai kiaušiniai, įrašome. Jei vaikai nori jogurtų, įrašome. Keisčiausia, kad tai visai nesudėtinga. Sunkiausia buvo atsisakyti minties, kad parduotuvė yra „pakeliui“, nors realiai ji suvalgo beveik valandą.

Dabar per mėnesį važiuojame maždaug 8 kartus vietoj 15.

Pinigais tai irgi pasijaučia.

Ne milijonai. Bet daugiau nei 200 eurų per metus už vieną paprastą įprotį. Ir dar beveik 63 valandos laiko, nes važiavimų sumažėjo beveik perpus.

Didžiausia nauda – ne skaičiuose

Keisčiausia, kad sumažinus važiavimus į parduotuvę namuose tapo ramiau. Nebėra to nuolatinio „reikia užsukti“. Mažiau impulsyvių pirkinių. Mažiau bereikalingų saldumynų, kurie atsiranda krepšelyje tik todėl, kad užėjai alkanas. Mažiau vakarų, kai grįžti namo vėliau ir tada dar reikia gaminti.

Aišku, kartais vis tiek pritrūksta kokios smulkmenos. Bet dabar dažniau pagalvojame: ar tikrai dėl vieno pakelio grietinės verta važiuoti 10 kilometrų? Dažniausiai paaiškėja, kad ne. Galima pakeisti kitu produktu, palaukti iki rytojaus arba paprasčiausiai pasigaminti kažką iš to, kas jau yra namuose.

Šitas skaičiavimas man parodė paprastą dalyką: brangūs įpročiai ne visada atrodo brangūs. Kartais jie būna paslėpti po labai nekalta fraze – „greitai užsuksim į parduotuvę“. Tik kai tą frazę padaugini iš 15 kartų per mėnesį, pamatai, kad ji kainuoja ne tik pinigus, bet ir laiką, kilometrus, degalus ir ramybę.

Dabar į prekybos centrą vis dar važiuojame. Tik nebe taip, lyg jis būtų mūsų antri namai. Ir kiekvieną kartą, kai pavyksta išvengti bereikalingo važiavimo, atrodo, kad sutaupėme ne vien kelis eurus, o visą vakarą sau.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!