Visą gyvenimą taupiau „juodai dienai“: sulaukusi šešiasdešimties supratau, ko už tuos pinigus jau nebenusipirksiu

Per savo šešiasdešimtąjį gimtadienį gavau 200 eurų vokelyje. Dukra padėjo jį šalia lėkštės ir paprašė šį kartą pinigų nepaslėpti.

– Nusipirk ką nors sau, mama. Tikrai sau.

Nusišypsojau, pažadėjau. O pirmadienį per pietų pertrauką nuėjau prie bankomato ir įnešiau pinigus į sąskaitą. Vakare dukra paskambino paklausti, ar jau išsirinkau dovaną. Pasakiau, kad dar galvoju. Nenorėjau prisipažinti, kad jos dovana jau gulėjo šalia kitų santaupų, kurių stengiausi neliesti net tada, kai reikėdavo.

Tą vakarą sąskaitoje turėjau 18 640 eurų. Sėdėjau virtuvėje su megztiniu, kurio rankovę buvau susiuvusi tris kartus, ir pirmą kartą nuo tos sumos nepasidarė ramiau.

Atidėti pinigų išmokau anksčiau, nei leisti juos sau

Gyvenu Panevėžyje, nedideliame dviejų kambarių bute. Dar dirbu apskaitininke, į rankas gaunu apie 1 150 eurų. Butas mano, paskolų neturiu. Vyras išėjo prieš devynerius metus – ne pas kitą moterį, mirė. Iki šiol kartais pagaunu save galvojančią, ką jis pasakytų apie vieną ar kitą pirkinį, nors iš tikrųjų būtent jis dažniausiai mane ragindavo išlaidauti drąsiau.

Taupyti pradėjome dar augindami vaikus. Iš pradžių reikėjo skalbimo mašinos, paskui dukrai akinių, sūnui stovyklos. Buvo metų, kai atidėdavome po dešimt litų ir mėnesio gale pasiimdavome atgal. Vėliau atsirado galimybė sutaupyti daugiau, tačiau jausmas, kad rytoj gali pritrūkti, niekur nedingo.

Dabar kas mėnesį stengiuosi atsidėti 200 eurų. Žiemą mažiau, vasarą kartais daugiau. Maistą perku pagal sąrašą, kainas už kilogramą palyginu net tada, kai skirtumas vos keliolika centų. Tai savaime nebūtų blogai. Blogiau, kad sąraše beveik nebūdavo nieko, ko tiesiog norėjau.

Kartą parduotuvėje ilgai laikiau rankose persikus. Keturi vaisiai kainavo beveik keturis eurus. Padėjau atgal ir nusipirkau obuolių, nors namuose jų dar turėjau. Vėliau virtuvėje supykau ant savęs: juk galėjau nusipirkti abu. Tačiau kitą savaitę prie lentynos pasielgiau lygiai taip pat.

„Kitą kartą“ kartojau tol, kol žmonės liovėsi kviesti

Mano draugė Birutė kelerius metus kviesdavo į trumpas keliones. Į Anykščius, į pajūrį, kartą – kelioms dienoms į Lenkiją. Vis atsisakydavau. Vieną mėnesį laukė didesnė šildymo sąskaita, kitą reikėjo keisti akinius, trečią jau artėjo Kalėdos.

Ilgainiui ji pradėjo pasakoti apie keliones tik grįžusi. Nė karto nepriekaištavo, tačiau man buvo skaudu suprasti, kad ji jau iš anksto žino mano atsakymą.

Po gimtadienio susitikome mieste. Birutė atsinešė kelionių organizatoriaus atspausdintą pasiūlymą: trys dienos prie jūros už 189 eurus. Su kelione autobusu, dviem nakvynėmis ir pusryčiais. Ji pasakė važiuosianti viena, nes jos seseriai netiko datos.

Iškart pradėjau skaičiuoti. Pietūs, vakarienės, kava, gal muziejus – susidarytų daugiau nei du šimtai penkiasdešimt. Pasakiau, kad pagalvosiu.

Birutė sulankstė lapą ir padėjo į rankinę.

– Gerai. Tik man iki ketvirtadienio reikia atsakymo.

Grįžusi namo atsiverčiau santaupų užrašus. Sąsiuvinyje buvo pažymėta kiekvieno mėnesio suma. Tarp puslapių radau seną, jau pageltusį kelionės į Prahą lankstinuką. Kadaise buvau jį parsinešusi mums su vyru. Tuomet nusprendėme pirmiau pasikeisti langus.

Langai dar tebestovėjo. Vyras tos kelionės taip ir nesulaukė.

Labiausiai išsigandau išgirdusi savo pačios atsakymą

Paskambinau dukrai ir papasakojau apie Birutės pasiūlymą. Ji paklausė, kas mane stabdo. Pradėjau vardyti: gali sugesti šaldytuvas, prireikti dantų gydymo, darbe sumažinti etatą.

Dukra klausėsi, paskui pasakė:

– Mama, visa tai gali nutikti. Bet ar tu dabar turi pinigų toms bėdoms?

Turėjau. Ne visoms pasaulio nelaimėms, žinoma. Tačiau turėjau daugiau, nei kadaise su vyru būtume įsivaizdavę galintys sukaupti.

Tada ji paklausė, kada paskutinį kartą buvau išvykusi savo malonumui. Mėginau prisiminti. Vestuvės Kaune nesiskaitė. Važiavimas padėti sūnui persikraustyti irgi. Galiausiai pasakiau:

– Kai tėtis dar buvo gyvas.

Padėjusi telefoną ilgai sėdėjau. Man buvo šešiasdešimt, galėjau vaikščioti, dirbti, pati susinešti pirkinius. Tačiau trejoms dienoms išvažiuoti reikėjo kone šeimos pasitarimo.

Bijojau ne tiek išleisti 189 eurus, kiek pasijusti neatsakinga. Atrodė, kad rimta moteris turi visada numatyti, pasirūpinti ir pasilikti. Noras tiesiog pasivaikščioti pajūriu atrodė per silpna priežastis atidaryti piniginę.

Trečiadienį pervedžiau užstatą už kelionę. Patvirtinimą perskaičiau keturis kartus. Paskui paskambinau Birutei. Ji paklausė, ar norėsiu sėdėti prie lango, ir man palengvėjo: nereikėjo teisintis, kodėl pagaliau važiuoju.

Grįžusi vis dar taupau, tik sąsiuvinyje atsirado dar viena eilutė

Visa išvyka man kainavo 268 eurus. Užsirašiau ir juos – seno įpročio per savaitgalį neatsikratysi. Pirkau pietus, kavos, bilietą į muziejų. Pirmą vakarą restorane rinkausi pigiausią patiekalą, nors norėjau žuvies. Birutė nieko nepasakė. Pati paprašiau padavėjos dar minutės ir pakeičiau užsakymą.

Kelionė nepavertė manęs kitu žmogumi. Grįžusi vis tiek žiūrėjau akcijas ir išjungiau šviesą tuščiame kambaryje. Tačiau darbo stalo stalčiuje dabar laikau kitą sąsiuvinį. Jame kiekvieną mėnesį skiriu 50 eurų dalykams, kurių laukiu: teatrui, išvykai, pietums su drauge. Likusią numatytų santaupų dalį atidedu kaip anksčiau.

Dukros dovanotus 200 eurų galiausiai atsiėmiau. Už dalį nusipirkau megztinį, už kitą – bilietus mums abiem į spektaklį. Ji pati išsirinko datą, kad nepradėčiau atidėlioti.

Praėjusį šeštadienį parduotuvėje vėl stovėjau prie vaisių. Persikai jau buvo neskanūs, kieti, todėl nusipirkau kriaušių. Dvi. Ne dėl akcijos ir ne svečiams.

Vakare vieną suvalgiau skaitydama knygą. Kitą pasilikau rytojui.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt