„Išsiveskit pagaliau!“: restorane rengiau verkiantį trimetį, o prie gretimo staliuko pasigirdo plojimai, ar tai normalu?

Prieš metus sekmadienį su vyru ir trejų metų sūnumi išėjome papietauti. Grįžome su maistu dėžutėse, miegančiu vaiku ir nuoskauda, apie kurią ilgai negalėjau ramiai kalbėti. Padavėja paprašė mūsų išeiti, nes sūnus verkė. Tačiau labiausiai įstrigo akimirka, kai segant jam striukę keli lankytojai pradėjo ploti.

Tą rytą nieko ypatingo neplanavome. Pasivaikščiojome parke, užsukome nupirkti vaikui pirštinių, o eidami pro restoraną vyras sustojo prie meniu.

– Gal pavalgom čia? Namuose vėl reikės gaminti.

Pažiūrėjau į laikrodį. Iki sūnaus pietų miego buvo likusi maždaug valanda.

– Jeigu greitai atneš, spėsim, – atsakiau.

Dabar tą savo sakinį prisimenu geriau nei užsakytą patiekalą. Sprendėme pagal tai, kaip mums būtų patogu. Vaikas dar buvo linksmas, tačiau akivaizdžiai pavargęs: prašėsi ant rankų, paskui vėl norėjo eiti pats.

Viduje buvo nemažai žmonių, bet radome laisvą staliuką prie lango. Padavėja atnešė vaikišką kėdutę. Paklausiau, ką sūnui galėtų paruošti greičiau.

– Bulvių košę su vištiena. Turėtų ilgai neužtrukti, – pasakė ji.

Užsakėme. Iš rankinės ištraukiau pieštukus, vyras padėjo sūnui pasistumti arčiau stalo. Kurį laiką viskas ėjosi gerai.

„Man reikia ano lapo. Šito nenoriu“

Verksmas prasidėjo nuo sulčių. Sūnus siekė pieštuko, alkūne užkabino stiklinę ir užliejo savo piešinį. Keli lašai pateko ant kelnių.

– Nieko tokio, tuoj nuvalysim, – pasakiau, griebdama servetėles.

Bet jam buvo visai ne „nieko tokio“. Ant lapo buvo nupiešęs tris automobilius ir vartus. Viską piešė su tėčiu, net aiškino, kuris automobilis kieno.

– Sugedo! – sušuko, kai pakėliau permirkusį popierių.

– Nupiešim kitą. Žiūrėk, turiu dar lapų.

– Nenoriu kito! Man reikia ano!

Iš pradžių jis tik kūkčiojo. Paskui pradėjo verkti garsiau, stūmė mano ranką, neleido nuvalyti kelnių. Vyras bandė paimti jį ant kelių.

– Einam pasižiūrėti pro langą. Ten autobusas stovi.

– Neeisiu!

Kai atnešė maistą, sūnus jau nebegirdėjo mūsų siūlymų. Jo lėkštę paprašiau pastatyti toliau nuo krašto, nes bijojau, kad mostelėjęs ranka numes.

– Gal jam ką skauda? – tyliai paklausė vyras.

– Man atrodo, tiesiog pavargo.

– Tai einu su juo į lauką.

Jiems išėjus salėje staiga pasidarė tylu. Tik tuomet supratau, kiek daug vietos tame kambaryje užėmė mūsų vaiko verksmas. Prie gretimo staliuko moteris vėl pradėjo kalbėti su savo palydovu.

Sėdėjau prieš tris lėkštes ir galvojau, ar jau prašyti dėžučių.

Restorane verkiantis vaikas

Padavėja priėjo, kai verksmas prasidėjo antrą kartą

Po kelių minučių vyras su sūnumi grįžo. Vaikas buvo nurimęs, tik traukė nosį.

– Sakė, kad valgys, – vyras patraukė kėdutę.

Sūnus atsisėdo, suvalgė šaukštelį košės ir pamatė ant palangės padėtą šlapią piešinį. Buvau jį palikusi džiūti. To užteko.

– Mano mašina! – sušuko tiesdamas rankas.

Bandžiau lapą paduoti, bet jis įplyšo. Verksmas grįžo dar stipresnis.

Padavėja priėjo beveik iš karto. Pasilenkė prie mūsų, kad nereikėtų kalbėti per visą salę.

– Labai atsiprašau, bet gauname svečių nusiskundimų. Jeigu vaiko nepavyksta nuraminti, prašysime išeiti.

Vyras padėjo šakutę.

– Mes buvome išėję. Jis ką tik nurimo.

– Suprantu, bet dabar vėl verkia. Kiti žmonės irgi nori pavalgyti.

Pajutau, kaip kaista veidas. Norėjau pasakyti, kad mes irgi žmonės, kad irgi atėjome pavalgyti. Tačiau sūnus sėdėjo šalia raudonas, sušlapusiais skruostais ir prašėsi namo.

– Gerai. Atneškite sąskaitą ir supakuokite maistą, – pasakiau.

Tą akimirką jau supratau, kad likti nėra prasmės. Mūsų pietūs baigėsi, nors savųjų beveik nebuvau palietusi.

„Jis juk mažas“, – pasakiau žmogui prie gretimo stalo

Ištraukiau striukę iš už kėdės. Sūnus nenorėjo rengtis, nors pats prašė namo. Vieną ranką įkišo į rankovę, kitą prispaudė prie savęs.

– Duok rankytę. Važiuosim, pamiegosi.

– Nenoriu striukės!

Tuomet pasigirdo plojimai. Atsisukau manydama, kad kažkas švenčia gimtadienį. Tačiau vyras prie netolimo stalo žiūrėjo į mus ir plojo. Dar kažkas trumpai prisidėjo.

– Pagaliau išsiveskit, – išgirdau.

Mano vyras atsistojo.

– Mes jau išeiname. Kam šitas cirkas?

– O mums čia malonu klausytis? – atkirto plojęs lankytojas.

– Jis juk mažas, – pasakiau.

– Tai neveskit, jeigu nemokat sutvarkyti.

Šito sakinio užteko, kad suspaustų gerklę. Nebeturėjau nei ramaus atsakymo, nei noro aiškintis. Paėmiau sūnų ant rankų, nors striukė liko neužsegta.

Prie durų sėdėjusi moteris tyliai tarstelėjo:

– Nekreipkit dėmesio. Pasitaiko.

Linktelėjau. Buvau jai dėkinga, bet nieko nepasakiau, nes bijojau pravirkti.

Lauke sūnus aprimo. Atsisėdau su juo ant suoliuko, užsegiau striukę ir nuvaliau nosį.

– Mama, tu pyksti?

– Ne ant tavęs.

– O kodėl tėtis liko?

– Sumokės ir ateis.

Vyras pasirodė su maišeliu. Įdėjo jį į automobilį taip atsargiai, lyg viduje būtų kažkas dūžtančio.

Namuose susipykome jau mes patys

Sūnus užmigo vos pajudėjus. Kelias minutes važiavome tylėdami, paskui vyras pasakė:

– Reikėjo tam vyrui atsakyti.

– Ir ką būtum pakeitęs?

– Negali taip kalbėti su žmonėmis.

– Mes turėjome anksčiau išvažiuoti, – pasakiau.

– Dabar dar save kaltink.

Namuose abu buvome alkani ir įsitempę. Susiginčijome dėl to, kas turėjo anksčiau pastebėti nuovargį, kas pasiūlė restoraną, kodėl nepaprašėme supakuoti maisto po pirmo išėjimo. Įpusėjęs ginčą vyras sustojo:

– Mes dabar dėl jų dar ir tarpusavyje susipykim.

Pašildėme pietus ir atsisėdome virtuvėje.

Po metų aiškiau matau ir mūsų klaidas. Per ilgai bandėme išgelbėti savo planą. Kiti lankytojai neprivalėjo visus pietus klausytis verksmo, o padavėja turėjo reaguoti į nusiskundimus.

Tačiau mes jau rengėmės. Mokėjome sąskaitą, rinkome daiktus, nešėme vaiką lauk. Plojimai nieko nebesprendė.

Dabar į restoranus einame po sūnaus miego. Jei matome, kad pavargo, vienas išveda, kitas atsiskaito. Kartą pats pasakė: „Mama, noriu namo.“ Išėjome nebaigę kavos. Šįkart niekam nereikėjo mūsų raginti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt