Sūnus nusipirko naują automobilį iš salono. Jau antrą dieną giminės skambina: „Kada parodysi?“ Kodėl tai erzina ir kodėl neprivalai to daryti

Kai sūnus penktadienio vakarą atvažiavo pas mus nauju automobiliu, pirmiausia paprašė žmonos nufotografuoti jį prie vairo. Paskui pats nusijuokė, kad nuotraukoje atrodo kaip skelbime. Apėjome automobilį, apžiūrėjome saloną, nuvažiavome trumpą ratą. Jis pasakojo, kiek laiko rinkosi, kokio varianto atsisakė ir kodėl galiausiai nusprendė pirkti naują. Seniai nebuvau matęs jo taip noriai kalbančio apie savo pirkinį.

Bėdos prasidėjo nuo mano žinutės šeimos grupėje. Įkėliau nuotrauką ir parašiau, kad sūnus pagaliau atsiėmė automobilį. Norėjau pasidžiaugti. Ryte po nuotrauka jau buvo sveikinimų, keli klausimai apie variklį ir vienas pažįstamas komentaras, kad už tokius pinigus buvo galima paimti geresnį naudotą. Į jį niekas neatsakė. Tačiau netrukus prasidėjo skambučiai.

Šeštadienio planai giminėms pasirodė nepakankamai svarbūs

Pirma paskambino mano sesuo. Pasveikino, pasakė, kad gražiai atrodo, ir pasiūlė sūnui užvažiuoti parodyti. Jis atsakė, kad šį savaitgalį nepavyks, bet kada nors susitiksime. Po valandos paskambino pusbrolis. Šis kalbėjo konkrečiau: bus pas tėvus, galėtų visi apžiūrėti, o paskui sūnus jį pravežtų. Vakare dar vienas giminaitis paklausė, ar sekmadienį negalėtų užsukti bent pusvalandžiui.

Sūnus su drauge buvo suplanavę savaitgalį namuose. Norėjo išsimiegoti, apsipirkti, ramiai susidėti daiktus į automobilį ir perskaityti instrukciją, nes dalies nustatymų dar nesuprato. Kai tai pasakė pusbroliui, išgirdo: „Tai instrukciją ir pas mus galėsi paskaityti.“ Jam tai buvo juokelis. Sūnui – dar vienas paaiškinimas, kodėl jo paties planus galima lengvai pastumti.

Sekmadienį jis paskambino man ir paklausė, ar dar kam nors perdaviau, kad atvažiuos. Pasakiau, jog niekam nieko nežadėjau. Tada paklausiau, kas nutiko. „Visi laukia, kad atvažiuočiau. Aš dar nė normaliai juo nepavažiavau“, – atsakė. Jo balsas buvo pavargęs, nors automobilį turėjo vos dvi dienas.

Iš pradžių man pasirodė, kad pernelyg sureikšmina. Juk žmonės domisi, sveikina, nori pamatyti. Mūsų šeimoje visada taip būdavo: nusiperki ką nors didesnio, užvažiuoji, parodai. Net ketinau pasakyti, kad dėl artimųjų pusvalandžio galima ir atrasti. Tik paskui prisiminiau, jog trys skirtingi pusvalandžiai, kelionės ir pasisėdėjimai gali užimti beveik visą dieną.

Pats pridėjau sakinį, kuris sūnų supykdė labiausiai

Pirmadienį sesuo paskambino jau man. Paklausė, ko sūnus toks užsiėmęs ir ar nepyksta. Atsakiau, kad viskas gerai, tiesiog turi savų reikalų. Ji nusijuokė: „Nu jau, nusipirko mašiną ir nebegali pasirodyti.“ Pokalbį baigėme ramiai, bet vakare vis tiek perdaviau sūnui, ką girdėjau. Dar pridėjau nuo savęs: galėtų vieną savaitgalį apsukti ratą ir visiems parodyti, tuomet būtų ramu.

Jis kurį laiką tylėjo, paskui paklausė: „O kodėl aš dabar turiu važinėti, kad niekas neįsižeistų?“ Bandžiau aiškinti, kad nereikia pyktis dėl smulkmenų. Sūnus atsakė, jog su niekuo nesipyksta. Jis tik pasakė, kad neatvažiuos, o dabar jau turi aiškintis ir man.

Tas sakinys privertė sustoti. Aš pats jo atsisakymą buvau pavertęs problema, kurią reikėjo išspręsti. Dar prieš kelias dienas džiaugiausi, kad savarankiškai apsisprendė ir nusipirko tai, ko norėjo. Dabar mokiau, kaip turėtų išdalinti savo laisvadienį, kad visiems būtų patogu.

Vėliau jis papasakojo ir apie kitą nemalonią dalį. Beveik kiekvienas pokalbis po klausimo „kada parodysi?“ pasisukdavo prie kainos. Kiek kainavo, kiek turėjo savų, kokia įmoka, kodėl nepirko kitos markės. Atsisakęs kalbėti apie pinigus jautėsi kažką slepiantis. Atsakęs žinojo, kad tuoj sulauks vertinimo, ar protingai išleido.

Pasveikinti galima ir neprašant ataskaitos

Ne visi skambučiai jį erzino. Viena teta parašė: „Sveikinu, saugių kilometrų. Kai susitiksime, apžiūrėsiu.“ Sūnus pats jai paskambino padėkoti. Su ja neprireikė derinti susitikimo, teisintis dėl savaitgalio ar aiškinti savo finansų. Pokalbis liko malonus.

Sūnus nusprendė visiems atsakinėti panašiai: automobilį mielai parodys, kai susitiksime, tačiau atskiro važinėjimo po gimines neplanuoja. Pusbrolis dar pabandė pajuokauti, kad dabar prie jo reikės registruotis. Šį kartą sūnus nepuolė įrodinėti, kiek daug darbų turi. Atsakė, kad kitą savaitę susitiks per močiutės gimtadienį.

Manau, būtent galimybės nebesiteisinti jam ir reikėjo. Kviečiamas žmogus gali nenorėti važiuoti vien todėl, kad nori savaitgalį praleisti kitaip. Net ir tuomet, kai vakaras laisvas, o kelionė trumpa. Aiškindamas kiekvieną savo sprendimą netrukus pradedi jaustis taip, lyg tavo laikas būtų laisvas visiems, kol neįrodei priešingai.

Per močiutės gimtadienį automobilį apžiūrėjome. Sūnus pats pasiūlė norintiesiems išeiti į kiemą, aprodė vidų, atsakė į klausimus. Kai pokalbis pasisuko prie įmokos, pasakė nenorintis jos aptarinėti. Kažkas dar pakomentavo, kad naujas automobilis greitai nuvertėja, tačiau po kelių minučių visi jau kalbėjome apie kitus dalykus.

Po šventės padėjau jam nunešti likusį pyragą. Paklausiau, ar dabar jau patenkintas, kad parodė. Išgirdęs savo klausimą pats nusijuokiau ir pasitaisiau: norėjau paklausti, ar priprato prie automobilio. Tuomet jis pradėjo pasakoti apie pirmą ilgesnę kelionę. Stovėjome kieme dar gerą ketvirtį valandos. Šį kartą niekur jo nereikėjo įkalbinėti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt