Atlyginimai Lietuvoje auga, bet pinigai dingsta vis greičiau: kiek dar suksimės šiame užburtame rate?

Lietuvoje atlyginimai kyla beveik dešimtadaliu, tačiau kartu brangsta paslaugos, degalai ir kitos kasdienės išlaidos. Darbuotojai prašo didesnių algų, verslas skaičiuoja išaugusias sąnaudas, o pirkėjai vis dažniau klausia: jeigu uždirbame daugiau, kodėl prie kasos vis tiek tenka sukti galvą?

2026-ųjų antrojo ketvirčio duomenys atrodo įspūdingai: vidutinis atlyginimas Lietuvoje, neatskaičius mokesčių, per metus padidėjo 10,1 proc. ir pasiekė 2 628 eurus. Vidutiniškai į rankas darbuotojai gavo apie 1 595 eurus – 9,1 proc. daugiau nei prieš metus.

Tačiau kitoje šios istorijos pusėje – kainos. Rugsėjį metinė infliacija Lietuvoje pagal vartotojų kainų indeksą siekė 6,7 proc. Tai reiškia, kad bendras prekių ir paslaugų kainų lygis buvo gerokai aukštesnis nei prieš metus, nors atskiros prekės brango nevienodai, o kai kurios net pigo.

Ar Lietuva pateko į ratą, kuriame didesni atlyginimai kelia kainas, o didesnės kainos vėl verčia prašyti didesnių atlyginimų? Toks ryšys egzistuoja, tačiau visa istorija sudėtingesnė. Ir atsakymas į klausimą, kada tai baigsis, gali nustebinti: kainų augimas gali sulėtėti, bet tai dar nereiškia, kad jos grįš į buvusį lygį.

Atlyginimas padidėjo. Kodėl to ne visada jaučiame?

Tarkime, žmogus pernai į rankas gaudavo 1 200 eurų. Jeigu jo atlyginimas pakilo 9 proc., dabar jis gautų 1 308 eurus – 108 eurais daugiau per mėnesį.

Iš pirmo žvilgsnio tai nemaža suma. Tačiau jeigu tam pačiam gyvenimo būdui pernai reikėjo visų 1 200 eurų, o jo išlaidos padidėjo 6,7 proc., dabar toms pačioms prekėms ir paslaugoms reikėtų apie 1 280 eurų. Iš 108 eurų algos prieaugio po brangimo liktų maždaug 28 eurai didesnei perkamajai galiai.

Tai tik pavyzdys: vieno žmogaus išlaidos gali kilti lėčiau, kito – gerokai sparčiau nei bendras kainų indeksas. Daug automobiliu važinėjančiai šeimai svarbesnės degalų kainos, o nuomojančiam būstą žmogui – nuoma ir komunaliniai mokesčiai. Oficialus kainų vidurkis negali tiksliai atspindėti kiekvieno gyventojo krepšelio.

Vis dėlto būtų neteisinga sakyti, kad visą atlyginimų augimą suvalgė infliacija. 2026 metų antrąjį ketvirtį realusis darbo užmokestis, įvertinus kainų pokyčius, per metus padidėjo 3,4 proc. Vadinasi, vidutiniškai darbuotojų perkamoji galia augo, nors atskirose šeimose padėtis galėjo būti kitokia.

Dar vienas svarbus dalykas – vidutinis atlyginimas nėra atlyginimas, kurį gauna dauguma. Dideles pajamas gaunantys darbuotojai kelia vidurkį, todėl žmogui, uždirbančiam mažiau, naujienos apie beveik 1 600 eurų į rankas gali skambėti labai tolimai.

Vieno darbuotojo alga tampa kito žmogaus sąskaita

Atlyginimų ir kainų ryšį lengviausia pamatyti paslaugų sektoriuje. Kirpyklai, autoservisui, kavinei ar valymo įmonei darbuotojų atlygis yra svarbi išlaidų dalis. Jeigu specialistai prašo daugiau, o įmonė nenori jų prarasti, jai tenka ieškoti pinigų algoms didinti.

Dalis verslų gali dirbti efektyviau, investuoti į įrangą arba susitaikyti su mažesniu pelnu. Kiti dalį išaugusių sąnaudų perkelia klientams. Tuomet už automobilio remontą, pietus ar kirpimą sumokame daugiau, o šių paslaugų darbuotojai, susidūrę su savo pačių išaugusiomis išlaidomis, taip pat tikisi didesnio atlygio.

Pavyzdžiui, jeigu paslauga kainuoja 50 eurų, o darbuotojų atlygis su darbo vietos mokesčiais sudaro 20 eurų jos kainos, 10 proc. padidėjusios darbo sąnaudos reikštų maždaug 2 eurais didesnes sąnaudas vienai paslaugai – darant prielaidą, kad kitos sąlygos nesikeičia. Tai nereiškia, kad galutinė kaina būtinai pakils 10 proc.: sprendimas priklausys ir nuo kitų išlaidų, našumo, pelno bei konkurencijos.

Svarbu ir tai, kad atlyginimai nėra vienintelė brangimo priežastis. Kainas veikia energija, žaliavos, transportas, mokesčiai, paklausa bei įmonių kainodara. Lietuvos banko vertinimu, pagrindinis 2026 metų infliacijos veiksnys yra energija. Todėl dėl kiekvieno pabrangimo kaltinti atlyginimus būtų klaidinga.

Atlyginimai nekyla taip sparčiai kaip kainos

Kas laukia 2027-aisiais: kainos kris ar tik lėčiau kils?

Naujausioje rugsėjo mėnesio prognozėje Lietuvos bankas numato, kad vidutinė metinė infliacija pagal su kitomis Europos Sąjungos šalimis suderintą rodiklį 2026 metais sieks 5,1 proc., 2027 metais sumažės iki 3,1 proc., o 2028 metais – iki 2,6 proc.

Atlyginimai, pagal tą pačią prognozę, turėtų kilti toliau, tačiau augimo tempas lėtėtų: 2026 metais numatomas 9,4 proc. augimas, 2027-aisiais – 7,6 proc., o 2028-aisiais – 7 proc. Tai vidutinio bruto, arba atlyginimo prieš mokesčius, augimo prognozė, todėl konkretaus darbuotojo alga į rankas gali keistis kitaip.

Šie skaičiai nėra garantija. Juos gali pakeisti nauji energijos kainų šuoliai, tarptautiniai įvykiai, ekonomikos sulėtėjimas ar kiti veiksniai. Be to, prognozuojama metinė vidutinė infliacija nėra tas pats, kas rugsėjį fiksuotas kainų pokytis per 12 mėnesių.

Vis dėlto prognozės rodo galimą kryptį: atlyginimų ir kainų varžybos neturėtų staiga baigtis, bet jų tempas gali mažėti. Jei atlyginimai ir toliau vidutiniškai augtų sparčiau už kainas, gyventojų perkamoji galia didėtų. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas darbuotojas sulauks būtent tokio algos pakėlimo.

Mažesnė infliacija taip pat nereiškia visuotinio kainų kritimo. Jeigu 100 eurų kainuojantis prekių krepšelis pabrangtų 5 proc., jis kainuotų 105 eurus. Jeigu kitais metais jo kaina augtų lėčiau, pavyzdžiui, 3 proc., krepšelis kainuotų apie 108,15 euro. Brangimas sulėtėtų, bet ankstesnė 100 eurų kaina negrįžtų.

Kada šis ratas pagaliau sulėtės?

Ilgainiui svarbiausia ne vien tai, kiek procentų pakyla atlyginimas, bet ir kiek daugiau vertės darbuotojai bei įmonės sukuria. Jeigu našumas didėja – pavyzdžiui, geresnė įranga ar darbo organizavimas leidžia per tą patį laiką atlikti daugiau darbo – atlyginimus lengviau kelti nedidinant kiekvienos prekės ar paslaugos kainos.

Prie lėtesnio kainų augimo gali prisidėti ir pigesnė energija, stipresnė konkurencija, mažesnis spaudimas įmonių sąnaudoms. Kita vertus, darbuotojų trūkumas kai kuriose srityse ir toliau gali spausti darbdavius kelti atlyginimus net tada, kai bendras kainų augimas atlėgs.

Gyventojams svarbiausia stebėti ne vien pažadėtą algos prieaugį eurais, bet ir savo būtiniausių išlaidų pokytį. Jeigu atlyginimas padidėjo 50 eurų, o nuoma, šildymas, maistas ir kelionės į darbą kartu pabrango 80 eurų, šeimos biudžetas susitraukė, kad ir ką rodytų šalies vidurkis.

Kol kas labiausiai tikėtinas ne staigus visko atpigimas, o lėtesnis brangimas. Ar žmonės tai pajus savo piniginėse, priklausys nuo to, kaip keisis jų pačių atlyginimai ir išlaidos – ne nuo vieno gražiai atrodančio vidurkio.