Lietuvos kelių mokesčio absurdas: lengvesnis automobilis moka, sunkesnis važiuoja nemokamai – viską lemia įrašas dokumentuose

Nedidelis krovininis automobilis Lietuvoje už važiavimą mokamais keliais turi mokėti, o didesnis ir sunkesnis keleivinis visureigis gali važiuoti be vinjetės. Skirtumą lemia transporto priemonės kategorija: N1 apmokestinama, M1 – ne. Tuo metu Estijoje ir Vokietijoje lengvajam krovininiam transportui taikoma aiški 3,5 tonos riba, o Lenkijoje tokios masės transportas neprivalo mokėti valstybinės elektroninės kelių rinkliavos.

Tai situacija, kurioje formalus automobilio priskyrimas keleiviniam ar krovininiam transportui gali tapti svarbesnis už jo dydį ir masę. Du panašios konstrukcijos automobiliai, važiuojantys tuo pačiu keliu, gali turėti skirtingas mokestines prievoles.

Lietuvoje kelių naudotojo mokestis taikomas M2, M3, N1, N2 ir N3 kategorijų transporto priemonėms, važiuojančioms į mokamų kelių sąrašą įtrauktais keliais. M1 kategorijos lengviesiems keleiviniams automobiliams šio mokesčio mokėti nereikia. Vadinasi, vien tai, kad automobilio didžiausia leidžiamoji masė neviršija 3,5 tonos, nuo prievolės įsigyti vinjetę neapsaugo.

N1 dokumentuose – mokėkite, M1 – važiuokite be vinjetės

N1 kategorijai priskiriamos kroviniams vežti skirtos transporto priemonės, kurių didžiausia techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė neviršija 3,5 tonos. Šiai grupei priklauso ne tik dideli furgonai. Tai gali būti ir nedideli lengvieji krovininiai automobiliai, išoriškai mažai besiskiriantys nuo keleivinių modelių.

M1 kategorija apima keleiviams vežti skirtus automobilius, turinčius ne daugiau kaip aštuonias keleivių vietas ir vairuotojo vietą. Tarp jų yra tiek maži miesto automobiliai, tiek dideli visureigiai ir keleiviniai vienatūriai.

Todėl galima visiškai reali situacija: mažesnės masės N1 automobilio valdytojas už mokamą kelią sumoka, o sunkesnio M1 automobilio valdytojui tokios prievolės nėra. Apmokestinimo riba šiuo atveju eina tarp kategorijų, nors abiejų transporto priemonių didžiausia leidžiamoji masė gali nesiekti 3,5 tonos.

Būtent čia atsiranda pagrindinis klausimas dėl sistemos teisingumo. Kodėl nedideliam darbiniam automobiliui tenka papildoma finansinė našta, jeigu panašaus dydžio keleivinis automobilis tuo pačiu keliu važiuoja nemokamai?

Kategorija parodo transporto priemonės paskirtį, tačiau savaime neatsako, kiek kilometrų ji nuvažiuoja, kiek sveria konkrečios kelionės metu ar kokią apkrovą sukuria kelio dangai. Vien užrašas N1 dar nepaverčia automobilio sunkiasvoriu sunkvežimiu.

Estijoje ir Vokietijoje iki 3,5 tonos – kita logika

Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad lengvąjį krovininį transportą galima atskirti nuo sunkiojo nenustatant mokestinės prievolės visai N1 kategorijai.

Svarbu kalbėti apie dokumentuose nurodytą didžiausią leidžiamąją arba techniškai leidžiamą masę, pagal konkrečios šalies taisykles. Tai nėra vien krovinio keliamoji galia ir nėra vien automobilio svoris tą akimirką.

Estijos sistema kelių naudotojo mokestį sieja su sunkesniu nei 3,5 tonos krovininiu transportu. Taigi nedidelis krovininis automobilis nepatenka į apmokestinamą grupę vien dėl savo paskirties.

Vokietijoje taisyklė taip pat aiški: iki 3,5 tonos imtinai federalinė krovininio transporto kelių rinkliava netaikoma. Mokestinė prievolė prasideda virš šios ribos, kai transporto priemonė skirta arba naudojama kroviniams vežti.

Lenkijos nereikėtų pristatyti kaip šalies, kurioje absoliučiai visi keliai tokiam transportui nemokami. Koncesiniuose A1, A2 ir A4 autostradų ruožuose mokesčiai gali būti taikomi ir lengvajam transportui. Tačiau tai kitokia sistema nei Lietuvos prievolė N1 kategorijai: įprastas krovininis automobilis iki 3,5 tonos vien dėl N1 įrašo į valstybinę „e-TOLL“ sistemą nepatenka. Autobusams galioja atskiros taisyklės.

Papildoma sąskaita tiems, kuriems automobilis yra darbo įrankis

N1 automobilis dažnai reikalingas labai paprastai veiklai: nuvežti įrankius į objektą, pristatyti prekes, gabenti kopėčias, valymo įrangą ar remonto medžiagas. Tai nebūtinai didelė transporto bendrovė su dešimtimis sunkvežimių.

Smulkiam verslui kelių mokestis prisideda prie degalų, draudimo, remonto ir kitų automobilio išlaikymo sąnaudų. Jeigu verslas šias išlaidas įskaičiuoja į paslaugos kainą, dalis naštos galiausiai tenka klientui.

Problema nėra pats principas prisidėti prie kelių išlaikymo. Keliai turi būti remontuojami, o finansavimas tam būtinas. Problema – pasirinkta riba, kai panašaus dydžio transporto priemonių valdytojai vertinami skirtingai dėl keleivinės ar krovininės registracijos.

Ne mažiau svarbus sistemos suprantamumas. Žmogus, įsigijęs nedidelį automobilį, negali spręsti apie mokestinę prievolę vien iš jo išvaizdos ar to, kad jo masė neviršija 3,5 tonos. Lietuvoje jam būtina pasitikrinti ir kategoriją, ir maršrutą.

Kodėl 3,5 tonos riba verta rimtos diskusijos?

Vienodas požiūris į lengvąjį keleivinį ir lengvąjį krovininį transportą iki nustatytos masės ribos būtų aiškesnis sprendimas. Estijos ir Vokietijos pavyzdžiai rodo, kad nedidelio krovininio automobilio nebūtina apmokestinti taip, kaip visos krovininio transporto grupės dalies.

Žinoma, vien transporto priemonės masė neapibūdina viso jos poveikio keliams. Svarbūs ir nuvažiuotas atstumas, ašių apkrovos, tarša bei kiti veiksniai. Tačiau tai nepanaikina klausimo, kodėl Lietuvoje lengvasis krovininis automobilis apmokestinamas, kai sunkesnis keleivinis automobilis nuo šio mokesčio atleidžiamas.

Kol tvarka galioja, N1 valdytojams prieš įvažiuojant į mokamą kelią reikia pasirūpinti tinkama vinjete, jeigu netaikoma teisės aktuose numatyta išimtis. Registracijos liudijime kategorija nurodoma J laukelyje – būtent jį verta patikrinti prieš perkant automobilį ar planuojant kelionę.

Tačiau pareiga laikytis galiojančios tvarkos nereiškia, kad pati tvarka negali būti kritikuojama. Kai lengvesnio automobilio vairuotojas moka, o sunkesnio – ne, valdžiai neužtenka parodyti į skirtingas raides registracijos liudijime. Reikia paaiškinti, kodėl būtent toks skirtumas laikomas teisingu.