Pradėjome naudoti bendrą šeimos sąskaitą: po mėnesio ginčijomės dėl 186 eurų, kuriuos abu laikėme bendromis išlaidomis

Prie parduotuvės kasos atsidariau banko programėlę ir pamačiau 18,40 euro. Krepšelyje buvo maisto beveik trims dienoms: vištiena, pienas, daržovės, vaikų mėgstami jogurtai. Suma ekrane – 46,80 euro.

Sumokėjau savo kortele. Jokių dramų prie kasos nebuvo, tačiau kraudama pirkinius į bagažinę vyrui parašiau:

„Kur dingo pinigai iš bendros sąskaitos?“

Atsakė po kelių minučių:

„Už padangas mokėjau. Sakiau gi, kad reikės keisti.“

Apie padangas tikrai buvo sakęs. Kad už jas sumokės iš pinigų, kuriuos buvau mintyse paskirsčiusi maistui iki mėnesio pabaigos, nebuvau pagalvojusi.

Bendrą sąskaitą atsidarėme būtent tam, kad tokių pokalbių būtų mažiau.

Pavargau būti žmogumi, kuris viską sudeda mėnesio pabaigoje

Iki tol gyvenome gana įprastai: vienas sumokėdavo už elektrą, kitas nupirkdavo maisto, vyras pervesdavo už būrelius, aš užsakydavau vaikams batus. Paskui prasidėdavo aiškinimasis.

– Aš šį mėnesį daugiau išleidau.

– Bet aš už automobilį mokėjau.

– O maistą kas pirko?

Abu buvome teisūs, tik nė vienas nematėme visų išlaidų.

Labiausiai mane erzino smulkūs pirkiniai. Mokyklai reikėjo kartono, namuose baigėsi skalbiklis, vaikui prireikė sportinių kojinių. Po kelių eurų, po keliolika, o mėnesio gale mano sąskaitoje likdavo mažiau, nei tikėjausi. Čekių nebesaugodavau, sumų nebeatsimindavau.

Pasiūliau turėti atskirą sąskaitą kasdienėms šeimos išlaidoms. Vadindavome ją šeimos kortele, nors korteles turėjome dvi – kiekvienas savo, susietą su ta pačia sąskaita. Vienos fizinės kortelės ir PIN kodo nesidalijome.

Man tai atrodė puikus susitarimas. Nebereikės prašyti pervesti už savaitgalio pirkinius ar prisiminti, kuris paskutinį kartą mokėjo už vaikų pietus.

Vyrui irgi patiko.

– Bent matysim, kiek iš tikrųjų išleidžiam parduotuvėse, – pasakė.

Tada dar nežinojome, kad matyti išlaidas ir vienodai jas suprasti yra du skirtingi dalykai.

Į bendrą sąskaitą pervesdavome 1 500 eurų

Mano atlyginimas buvo apie 1 600 eurų į rankas, vyro – apie 2 400. Nusprendėme į bendrą sąskaitą pervesti tokią pačią savo pajamų dalį: aš – 600 eurų, jis – 900.

Būsto paskolą palikome mokėti ankstesne tvarka. Ši sąskaita buvo skirta maistui, komunalinėms paslaugoms, vaikų poreikiams ir šeimos kelionėms automobiliu.

Susirašėme apytikslį planą: maistui ir namų prekėms – 600 eurų, komunaliniams mokesčiams – 300, vaikams – 200, degalams – 250. Dar 150 eurų turėjo likti netikėtoms išlaidoms.

Pirmas dvi savaites buvo patogu.

Vyras važiuodamas namo pats užsukdavo į parduotuvę. Aš sumokėdavau už elektrą ir neberašydavau jam, kiek turėtų grąžinti. Vaikų išlaidos pagaliau atsirado vienoje vietoje.

Pastebėjome ir tai, ko anksčiau nesuskaičiuodavome. Vienas didelis apsipirkimas savaitgaliui neatrodydavo brangus, bet po jo dar keturis kartus „tik duonos ir pieno“ užsukdavome į parduotuvę.

Bendra sąskaita šito nesumažino. Užtat nebeleido apsimesti, kad tie papildomi pirkimai beveik nieko nekainuoja.

O tada atėjo paskutinė mėnesio savaitė ir padangos.

Paaiškėjo, kad net nebuvome susitarę, kas yra šeimos pirkinys

Vyras nesuprato, kodėl pykstu.

– Juk su ta mašina vaikus vežiojam. Ne sau vienas važinėju.

Prieštarauti negalėjau. Automobilio išlaidos tikrai buvo bendros. Tačiau 186 eurai išėjo vienu mokėjimu, o mes nebuvome numatę, ką daryti, kai bendroje sąskaitoje jų nebeužtenka.

Aš buvau nusprendusi, kad joje palikti pinigai skirti maistui. Vyras matė tiesiog šeimos pinigus.

Tą vakarą išlindo ir kitų neaptartų dalykų.

Jo pietūs darbo dieną – bendros išlaidos ar asmeninės? Mano kava mieste, kai laukiu vaiko po būrelio? Dovana jo mamai? Brangesnis kremas, kurį įsimetu kartu su maisto produktais?

Nuo tokių klausimų darėsi nejauku. Nenorėjau, kad bendras biudžetas virstų leidimų sistema, kurioje turėčiau aiškinti, kodėl nusipirkau ką nors sau.

Vyras irgi nenorėjo gauti žinučių apie kiekvieną savo pirkimą.

Susitarėme dėl kelių konkrečių dalykų. Kasdieniai asmeniniai pietūs, kava, pomėgiai ir dovanos vienas kitam lieka asmeninėse sąskaitose. Didesnį nei 100 eurų neplanuotą bendrą pirkinį aptariame iš anksto, jei tik aplinkybės leidžia.

Automobilio remontui pradėjome kaupti atskirai. Pinigai padangoms nebeturėjo varžytis su pinigais vakarienei.

Patogumas atsirado tada, kai nustojome tikėtis, kad kortelė viską sutvarkys

Po trijų mėnesių galėjau pasakyti, kad mums tokia tvarka tiko. Banko kortelė pati savaime sutaupyti nepadėjo, tačiau dingo nuolatiniai smulkūs atsiskaitymai tarpusavyje.

Nebereikėdavo vakare priminti, kad už vaikų pirkinius sumokėjau aš. Vyras geriau pamatė, kiek kainuoja tai, kas namuose tiesiog „visada yra“: indaplovių tabletės, šiukšlių maišai, pusryčiai keturiems.

Aš pagaliau pamačiau jo apmokamas išlaidas, kurių anksčiau neįtraukdavau į savo mintyse vedamą apskaitą.

Asmeninių sąskaitų neatsisakėme. Man buvo svarbu turėti pinigų, dėl kurių nereikia tartis, ir supratau, kad vyrui reikia to paties.

Dabar mėnesio pabaigoje pasižiūrime bendros sąskaitos likutį dar prieš važiuodami apsipirkti. Jei trūksta, nusprendžiame, kiek papildomai pervesti. Jei lieka, neskubame išleisti vien todėl, kad pinigai bendri.

Praėjusį penktadienį vyras paskambino iš parduotuvės.

– Ko dar namams reikia?

Pasakiau, kad pieno, kiaušinių ir sviesto. Tada prisiminiau, kad ryte baigėsi kava.

Jis viską nupirko. Aš ruošiau vakarienę ir pirmą kartą per ilgą laiką nė nepagalvojau, kuris kuriam dabar skolingas.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt