„Bijau, kad viską sugadinsiu“: darbo ieškantis žmogus atskleidė baimę, kuri pažįstama daugeliui

Naujo darbo paieškos dažnam kelia įtampą, tačiau ką daryti, kai baisu ne tik eiti į pokalbį, bet ir įsivaizduoti pirmą darbo dieną? Interneto diskusijoje savo nerimu pasidalijęs žmogus prisipažino bijantis suklysti, nuvilti kolegas ir imtis naujų užduočių. Jo pasakojimas sulaukė daugybės atsakymų – nuo praktinių pasiūlymų iki asmeninių istorijų, kaip pavyko pamažu sustiprinti pasitikėjimą savimi.

Diskusijos autorius pasakojo ieškantis naujo darbo, tačiau nežinantis, kokia veikla jam tiktų. Daugybėje darbo vietų tenka bendrauti su žmonėmis, o tokios situacijos jam sukelia nejaukumą. Prie nerimo prisideda ir nedidelė patirtis: žmogus teigė besimokantis lėtai, abejojantis savo gebėjimais ir bijantis pridaryti klaidų. „Turiu baimę, kad viską sugadinsiu, ir dėl to dažnai bijau ką nors bandyti naujo“, – tokia mintimi jis apibūdino užburtą ratą, kuriame atsidūrė.

Vėliau diskusijos autorius paaiškino, kad nerimauja ne vien dėl pačių užduočių. Jam taip pat rūpi, ką pagalvos kolegos, jei kas nors nepavyks, ir ar dėl jo klaidų nenukentės kitų darbas. Jis svarstė, kad nepasitikėjimas savimi galėjo sustiprėti ir dėl ankstesnės patirties, kai kiti žmonės už jį atlikdavo užduotis arba neleisdavo jų imtis baimindamiesi, kad kas nors bus sugadinta.

Ramus būdas ir baimė suklysti – ne tas pats

Diskusijoje ne vienas žmogus atkreipė dėmesį, kad intravertiškumas savaime nereiškia nei prastų bendravimo gebėjimų, nei baimės kalbėtis su kitais. Viena komentatorė pasakojo esanti intravertė, tačiau aplinkiniams atrodanti atvira ir lengvai bendraujanti. Skirtumą ji pajunta po intensyvios darbo dienos: tuomet jai reikia daugiau laiko ir ramybės jėgoms atgauti.

Kitas diskusijos dalyvis prisiminė, kad pirmame darbe nerimą jam keldavo net suskambėjęs telefonas. Tuomet tokia paprasta situacija atrodė sunkiai įveikiama, tačiau ilgainiui tapo įprasta. Panašia patirtimi dalijęsi žmonės pabrėžė, kad naujoje darbo vietoje nejaukumas nereiškia, jog žmogus nesugebės pritapti: gali prireikti laiko perprasti užduotis, susipažinti su kolegomis ir atrasti savo darbo ritmą.

Vis dėlto vieno paaiškinimo visiems nėra. Vienam žmogui labiausiai trukdo patirties stoka, kitam – nemaloni ankstesnė darbo aplinka ar stipri baimė būti vertinamam. Todėl naudinga pastebėti, kas kelia didžiausią įtampą: pokalbiai su nepažįstamaisiais, skubėjimas, neaiškios užduotys, vieša kritika ar galimybė suklysti. Tai supratus lengviau ieškoti ne bet kokio, o labiau tinkamo darbo.

Kokį darbą rinktis, jei nuolatinis bendravimas vargina?

Komentatoriai siūlė pasidomėti darbo vietomis, kuriose mažiau tiesioginio klientų aptarnavimo ir daugiau aiškiai apibrėžtų užduočių. Tarp pavyzdžių minėtas darbas sandėlyje, gamyboje, prekių pakavimas ar surinkimas. Vienas žmogus pasakojo dirbantis objektuose: atvyksta į vietą ir atlieka nurodytą darbą, todėl jam nereikia visą dieną bendrauti su klientais. Kita komentatorė rašė išbandžiusi darbą gamykloje ir atradusi, kad toks darbo pobūdis jai visai tinka, nors pradžioje taip pat pasitaikydavo klaidų.

Ieškant darbo verta žiūrėti ne vien į pareigų pavadinimą. Dviejose įmonėse toks pat darbas gali atrodyti skirtingai: vienur darbuotojas didžiąją dienos dalį dirba savarankiškai, kitur nuolat derina veiksmus su komanda. Per pokalbį galima pasiteirauti, kaip atrodo įprasta darbo diena, kiek tenka bendrauti su klientais, kas apmoko naujokus ir į ką kreiptis iškilus klausimų. Aiškūs atsakymai padeda geriau suprasti, ko tikėtis, ir nuspręsti, ar aplinka bus tinkama.

Mažiau bendravimo turinti darbo vieta nebūtinai reiškia visišką izoliaciją. Paprastai vis tiek reikia aptarti užduotis, pranešti apie problemas ar paprašyti pagalbos. Vis dėlto žmogui, kurį vargina nuolatinis bendravimas su nepažįstamaisiais, gali būti lengviau pradėti mažesnėje komandoje, kur kolegos ir darbo eiga pamažu tampa pažįstami.

Darbo pokalbyje galima pripažinti, kad jaudinatės

Vienas diskusijos dalyvis, kuriam tenka dalyvauti atrenkant darbuotojus, priminė, kad jaudulys per pokalbį yra įprastas. Kandidatas žino esantis vertinamas, todėl gali sutrikti net ir tada, kai yra gerai pasiruošęs. Pasak jo, nieko blogo pasakyti, kad darbo pokalbiuose jaudinatės – tai gali padėti pašnekovui suprasti, kodėl jums reikia akimirkos pagalvoti ar klausimą pakartoti.

Jis prisiminė ir kandidatę, kuri nežinojo atsakymo į klausimą ir taip susijaudino, kad vos nesusigraudino. Atrankos dalyviai pasiūlė jai trumpam išjungti kamerą, atsikvėpti ir atsigerti vandens. Mergina vėliau gavo darbą ir, komentatoriaus teigimu, jį sėkmingai dirba. Ši istorija primena, kad viena sunki pokalbio akimirka nepasako visko apie žmogaus gebėjimus ar tai, kaip jam seksis atlikti užduotis.

Pasiruošti pokalbiui galima ir be specialių kursų: iš anksto peržiūrėti darbo skelbimą, pagalvoti, kaip trumpai papasakoti apie savo patirtį, ir pasipraktikuoti su draugu ar šeimos nariu. Jei patirties nedaug, verta prisiminti ir kitus pavyzdžius – mokslų metu atliktas užduotis, savanorystę ar situacijas, kai teko išmokti naujo darbo. Svarbu nežadėti to, ko nemokate, tačiau ir nenuvertinti gebėjimo mokytis.

Kai klaidos baimė trukdo žengti pirmyn

Pradėjus dirbti padeda konkretūs susitarimai: paprašyti parodyti užduotį, užsirašyti jos eigą ir pasitikslinti, kai kažkas neaišku. Jeigu užduotis sudėtinga ar susijusi su saugumu, geriau iš anksto pasitarti su atsakingu žmogumi, nei mėginti viską išspręsti spėliojant. Pamažu, kartojant veiksmus ir gaunant grįžtamąjį ryšį, gali atsirasti daugiau užtikrintumo.

Kai baimė itin stipri, ilgai nepraeina ar ima riboti ne tik darbo paieškas, bet ir kasdienį gyvenimą, naudinga pasikalbėti su psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu. Diskusijoje apie tai užsiminė ir žmonės, kuriems pagalba leido geriau suprasti savo nerimą. Pagalbos paieška gali būti vienas iš žingsnių greta ramesnės darbo aplinkos pasirinkimo, naujų įgūdžių mokymosi ir palaipsnio pasitikėjimo savimi stiprinimo.