Kas vakarą grįždavau namo su tuo pačiu pažadu: šiandien tikrai susitvarkysiu.
Ne didžiai. Ne visus namus. Tik truputį. Išplausiu puodelius, sudėsiu drabužius, pagaminsiu normalesnę vakarienę, atsakysiu į kelias žinutes, gal net pagaliau susitvarkysiu tą stalčių koridoriuje, kuris jau kelis mėnesius atrodė kaip mažas buities sąvartynas.
Bet vos tik atrakindavau duris, viskas baigdavosi.
Nusiaudavau batus, padėdavau rankinę ant kėdės, atsisėsdavau „tik penkioms minutėms“ ir staiga pajusdavau, kad kūnas nebeklauso. Ne šiaip tingi. Ne šiaip nenori. Jis lyg išsijungdavo.
Virtuvėje laukdavo kriauklė su indais. Ant sofos — vakar numestas megztinis. Ant stalo — sąskaita, kurią reikėjo apmokėti. Telefone — kelios neatsakytos žinutės. O aš sėdėdavau vidury viso to ir jausdavausi kalta.
„Kas tau yra? Kiti žmonės dirba, augina vaikus, sportuoja, gamina, susitvarko. O tu po darbo tik sėdi.“
Šitas balsas galvoje buvo žiaurus. Jis neklausė, kaip praėjo diena. Neklausė, kiek kartų darbe nuryjau susierzinimą, kiek kartų apsimečiau rami, kiek kartų atsakiau mandagiai, kai viduje norėjosi tiesiog tylos.
Jis tik kartojo: tingi.
Ilgai maniau, kad su manimi kažkas negerai
Blogiausia buvo tai, kad iš šalies mano gyvenimas neatrodė blogas.
Turėjau darbą. Namus. Įprastą rutiną. Nebuvo jokios didelės nelaimės, dėl kurios galėčiau sau leisti pavargti „oficialiai“. Juk jei žmogui nieko baisaus nenutiko, jis lyg ir neturi teisės būti toks išsekęs.
Todėl aš pykau ant savęs.
- Pykau, kai vakarienei vėl valgydavau sumuštinius.
- Pykau, kai skalbiniai likdavo skalbimo mašinoje iki ryto.
- Pykau, kai savaitgalį norėdavau ne „nuveikti kažką gražaus“, o tiesiog gulėti ir niekam nieko neaiškinti.
- Pykau, kai draugė parašydavo „susitinkam?“, o aš neturėdavau jėgų net sugalvoti atsakymo.
Vieną vakarą grįžau po darbo ypač pavargusi. Darbe visą dieną buvo susitikimai, skambučiai, terminai, svetimi klausimai ir tas nuolatinis jausmas, kad turi būti maloni, greita, susikaupusi, produktyvi.
Namuose įėjau į virtuvę, pamačiau neplautą keptuvę ir pradėjau verkti.
Ne dramatiškai. Ne garsiai. Tiesiog stovėjau prie kriauklės su paltu ir verkiau dėl keptuvės.
Tą akimirką supratau, kad čia ne keptuvė.
Ir ne tinginystė.
Problema buvo ne po darbo, o per visą dieną
Kitą rytą pirmą kartą pabandžiau ne barti save, o stebėti.
Kaip iš tikrųjų atrodo mano diena?
Atsikeliu jau pavargusi, nes prieš miegą dar valandą slenku telefone, bandydama „pailsėti“, nors iš tikrųjų tik dar labiau perkraunu galvą. Ryte skubu. Darbe atsakau visiems. Per pietus valgau prie kompiuterio. Jei kas nors paprašo pagalbos, sakau „taip“, net kai viduje norisi sakyti „ne“. Kai kas nors kalba aštriau, nutyliu. Kai pavargstu, išgeriu kavos. Kai kavos nebeužtenka, tiesiog tempiu.
Ir tada vakare stebiuosi, kodėl neturiu jėgų.
Aš elgiausi taip, lyg energija būtų neribota. Lyg galėčiau visą dieną save dalinti kitiems, o vakare vis tiek grįžti namo pilna noro tvarkytis, gaminti ir būti gera savo pačios versija.
Bet žmogus taip neveikia.
Bent jau aš neveikiau.
Man reikėjo ne stipresnės valios. Man reikėjo mažiau savęs eikvoti ten, kur net nepastebėdavau, kad eikvoju.
Pradėjau keisti ne vakarą, o dieną
Iš pradžių viskas buvo labai paprasta.
Per pietus pradėjau išeiti nuo darbo stalo. Ne visada ilgam. Kartais tik penkiolikai minučių. Bet be ekrano. Be laiškų. Be bandymo tuo pačiu metu pavalgyti ir dar „greitai sutvarkyti vieną reikalą“.
Kai kolega paprašė padaryti tai, kas visai nepriklausė man, pirmą kartą nepasakiau automatinio „gerai“. Pasakiau:
— Šiandien nebespėsiu.
Balsas viduje tuoj pat sušnibždėjo, kad esu nemandagi. Bet pasaulis nesugriuvo. Kolega rado kitą sprendimą.
Po darbo pradėjau daryti vieną mažą taisyklę: grįžusi namo pirmas dešimt minučių nieko netvarkau. Ne todėl, kad tingiu. O todėl, kad pereinu iš vieno gyvenimo režimo į kitą.
Nusiaunu batus. Nusiplaunu rankas. Pasidarau arbatos. Atsisėdu. Leidžiu kūnui suprasti, kad jis jau nebe darbe.
Keista, bet kai nustojau reikalauti iš savęs iškart šokti į buities frontą, kartais jėgų atsirasdavo daugiau.
Ne visada. Bet dažniau.
Ir tada pradėjau tvarkytis kitaip. Ne „sutvarkyti namus“, nes tai skamba kaip kalnas. O tik vienas dalykas: išplauti puodelius. Išnešti šiukšles. Sudėti skalbinius. Nuvalyti stalą.
Kai nustojau save bausti už tai, kad nepadarau visko, man tapo lengviau padaryti bent kažką.
Nuovargis nėra charakterio trūkumas
Man prireikė laiko suprasti, kad nuovargis nėra tinginystė.
Tinginystė dažnai būna tada, kai gali, bet nenori. O aš ilgą laiką norėjau. Labai norėjau. Norėjau tvarkingų namų, šilto maisto, atsakytų žinučių, gražesnio vakaro, daugiau energijos. Tik neturėjau iš ko to padaryti.
Buvau kaip telefonas, kurį visą dieną naudoji, neįkrauni, o vakare pyksti, kad jis išsijungė.
Dabar po darbo vis dar kartais grįžtu be jėgų. Būna vakarų, kai indai lieka kriauklėje. Būna dienų, kai vakarienė yra jogurtas ir duona. Būna savaitgalių, kai didžiausias pasiekimas — išsimiegoti.
Bet aš nebevadinu savęs tingine taip lengvai.
Dažniau paklausiu: ko šiandien buvo per daug? Kur save palikau be poilsio? Kada pasakiau „taip“, nors reikėjo pasakyti „ne“? Ar aš tikrai nenoriu nieko daryti, ar tiesiog esu pervargusi?
Tie klausimai nepakeitė gyvenimo per vieną vakarą. Bet jie pakeitė toną, kuriuo kalbu su savimi.
O tai labai daug.
Nes kartais labiausiai išsekina ne darbai, ne indai ir ne netvarka.
Kartais labiausiai išsekina tas nuolatinis vidinis balsas, kuris net tada, kai jau vos laikaisi, dar stovi šalia ir sako: „Per mažai.“
Dabar mokausi jam atsakyti:
„Ne per mažai. Šiandien tiek, kiek galėjau.“
