Prieš pusryčius – ant kelių su „Biblija“ rankose: kodėl jūreiviai kas rytą šveitė denį akmenimis?

Burlaiviuose rytas prasidėdavo gerokai prieš pusryčius. Basomis, pasiraitoję kelnes ir atsiklaupę ant šlapių lentų, jūreiviai smėliu bei akmenimis šveisdavo denį, kol mediena pašviesėdavo. Didžiuosius šveitimo akmenis jie vadino „Biblijomis“, mažesnius – „maldaknygėmis“. Šis alinantis darbas tarnavo švarai, laivo reputacijai ir griežtai tvarkai palaikyti, o ilgainiui laivynui pradėjo kainuoti pernelyg brangiai.

Burlaivių laikais denio švara buvo kasdienis įgulos rūpestis. Darbas prasidėdavo apie penktą valandą ryto, o iki pusryčių lentos turėdavo būti šviesios, jūreivių žodžiais, baltos kaip sniegas. Tokiam rezultatui pasiekti neužtekdavo vandens ir šluotos. Reikėdavo smėlio, specialių akmenų ir valandos ar dviejų sunkaus fizinio darbo, kurį tekdavo atlikti ir stingdančiame šaltyje.

Kodėl denį šveisdavo atsiklaupę ir basomis?

Prieš pradėdami jūreiviai nusiaudavo batus, nusimaudavo kojines ir pasiraitodavo kelnes virš kelių. Denis būdavo apliejamas jūros vandeniu, tiekiamu siurbliu arba nešamu kibirais. Keli įgulos nariai ant šlapių lentų paberdavo smėlio, o kiti atsiklaupdavo ir imdavo trinti medieną akmenimis. Baigus šveisti, smėlis būdavo nuplaunamas per bortą, o lentos nušluostomos.

Smėlis ir akmuo veikė kaip abrazyvas: kartu su nešvarumais pašalindavo ploną viršutinį medienos sluoksnį. Dėl to lentos tapdavo šviesesnės ir atrodydavo itin švarios. Tačiau įgulai toks rezultatas kainuodavo nemažai jėgų. Ilgai klūpant skaudėdavo kelius, šaltas vanduo stingdydavo kojas, o pusryčiai laukdavo tik apie aštuntą valandą, kai darbas jau būdavo baigtas.

Iš kur atsirado „Biblijos“ ir „maldaknygės“?

Angliškai denio šveitimo akmuo vadintas „holystone“ – pažodžiui „šventuoju akmeniu“. Tam naudotas minkštas, trapus smiltainis. Atvirose denio vietose dirbta dideliais ir sunkiais akmenimis: prie jų pritvirtinus virves, akmuo būdavo tempiamas pirmyn ir atgal per šlapią smėlį. Sunkiau pasiekiamose vietose tekdavo darbuotis mažesniais, rankose laikomais gabalais.

Didesni rankiniai akmenys praminti „Biblijomis“, o mažieji, skirti kampams ir vietoms po patrankomis, – „maldaknygėmis“. Su jais dirbantys jūreiviai klūpėdavo tarsi melsdamiesi. Pats pavadinimas „šventasis akmuo“ turi kelis aiškinimus. 1867 metų jūriniame žodyne minimos sąsajos su denio valymu prieš sekmadienį, pasakojimai apie tam naudotus antkapių fragmentus ir klūpėjimo poza. Dar vienas aiškinimas remiasi angliškų žodžių „holy“ ir „holey“ skambesiu: pirmasis reiškia „šventas“, antrasis – „skylėtas“, o smiltainis yra porėtas.

Baltas denis buvo ir švaros, ir kapitono reputacijos ženklas

XVIII amžiaus karo laivuose ankštose erdvėse gyvendavo šimtai žmonių. Laivyno gydytojai ragino kapitonus rūpintis švara, sausumu ir grynu oru. Šie reikalavimai buvo įtvirtinti ir XIX amžiaus pradžios Britanijos karinio jūrų laivyno statute. Viršutinius denius buvo įprasta plauti kas rytą, tačiau apatiniuose, kur jūreiviai miegodavo hamakuose, drėgmė kėlė daugiau problemų.

Apatinius denius leista plauti vandeniu tik tada, kai juos buvo galima gerai išdžiovinti. Tam pasirinkdavo palankų orą, atidarydavo patrankų angas laivo šonuose, o džiovinimui naudodavo geležines krosneles. Kitomis dienomis lentas trindavo sausu smėliu ir akmenimis, po to iššluodavo. Šviesus, kruopščiai prižiūrėtas denis kartu rodė, kaip laive palaikoma tvarka, todėl jo išvaizda tapo ir kapitono reputacijos dalimi.

Kai švaros reikalavimai virsdavo įgulos kankinimu

1796 metais admirolas Johnas Jervisas, vėliau tapęs Sent Vinsento grafu, rekomendavo vasarą denius šveisti du kartus per dieną – ryte ir vakare. Dideliame linijiniame laive vien šis darbas galėjo užtrukti iki keturių valandų. Tais pačiais metais 24 patrankų laivo „Eurydice“ įgula pasiskundė Admiralitetui: jūreiviai buvo verčiami šveisti denį nuo ketvirtos iki aštuntos ryto, o sustojusieji atsikvėpti būdavo mušami. Skunde jie prašė iš laivo pašalinti du žiaurumu pasižymėjusius karininkus.

Gydytojai priešinosi nuolatiniam denių plovimui šaltu vandeniu. 1801 metais admirolas Keithas panaikino reikalavimą tai daryti bet kokiu oru, nurodydamas žalą įgulų sveikatai. Jo vadovaujamame laivyne deniai pradėti šveisti kartą per savaitę ar dvi, o kitomis dienomis juos tiesiog šluodavo. Jervisas, vadovaudamas laivynui Lamanšo sąsiauryje, apatiniuose deniuose taip pat atsisakė vandens ir pasirinko sausą smėlį bei akmenis.

Amerikiečių karo laivuose gausus plovimas vandeniu išliko ir vėliau. Rašytojas Hermanas Melville’is, XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje tarnavęs fregatoje, piktinosi karininkų siekiu bet kokia kaina išlaikyti nepriekaištingą laivo išvaizdą. Jo aprašymuose trys deniai būdavo užliejami kiekvieną rytą, net stingdančiame šaltyje, o debesuotomis dienomis gyvenamasis denis taip ir likdavo drėgnas.

Darbas turėjo užtikrinti, kad niekas nesėdėtų be veiklos

Denio šveitimas buvo ir priemonė nuolat užimti įgulą. XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje prekybiniame laive tarnavęs Richardas Dana rašė, kad dieną kiekvienas denyje turėdavo ką nors veikti. Net kai laivas jau būdavo paruoštas plaukti, kai kurie karininkai sugalvodavo papildomų užduočių, pavyzdžiui, liepdavo gramdyti rūdis nuo inkaro grandinės.

Dana užrašė ir jūreivių juokais vadintą „Filadelfijos katekizmą“. Jame biblinė nuostata apie šešias darbo dienas ir septintosios poilsį buvo pakeista jūreiviška versija: šešias dienas dirbk, kiek gali, o septintąją šveisk denį ir gramdyk inkaro lyną. JAV kariniame jūrų laivyne denio šveitimas naudotas ir kaip bausmė. Nenuostabu, kad XX amžiuje dalis jūreivių šį akmenį laikė pirmiausia priemone įgulai užimti.

Švaros kaina tapo pernelyg didelė

Mediniai deniai išliko ir pasibaigus burlaivių epochai. Plieniniuose karo laivuose jie buvo klojami tikmedžiu – tvirta tropine mediena, vertinta dėl atsparumo ir gebėjimo mažinti denio įkaitimą saulėje. Mediena taip pat padėjo išvengti kibirkščių, kurios galėjo susidaryti metalui atsitrenkus į metalą gabenant paraką.

Tačiau kiekvienas šveitimas smėliu ir akmenimis pašalindavo dalį lentos. 1931 metais JAV karinio jūrų laivyno sekretorius Charlesas Adamsas paskelbė, kad deniai dėvisi taip greitai, jog jų remontui ir keitimui trūksta lėšų. Naujųjų kreiserių tikmedžio lentos buvo vos apie penkių centimetrų storio, o viso denio pakeitimas viename laive kainavo 50 tūkst. JAV dolerių. Po to šveitimo akmenys pradėti naudoti rečiau.

Senasis paprotys išliko dar ilgai

Net ir sumažinus tokio šveitimo mastą, tradicija greitai neišnyko. 1949 metų vasarą karo laivo „Missouri“ kadetai, prieš įplaukdami į Anglijos Portsmuto uostą, tikmedžio denį šveitė plytomis, smėliu ir jūros vandeniu. Laivo išvaizda tebebuvo svarbi atvykimo į uostą dalis.

Šiuolaikinių jachtų tikmedžio denius akmenimis šveisti nerekomenduojama dėl tos pačios priežasties, kuri laivynui rūpesčių kėlė dar 1931-aisiais: šiurkštus abrazyvas pašalina medienos pluoštus ir spartina lentų plonėjimą. Kasdienei priežiūrai naudojamas gėlas vanduo, o prireikus – švelnus ploviklis. Kadaise kapitono pasididžiavimu laikytas kasryt nubalintas denis buvo pasiekiamas tiesiog nudilinant jo paviršių.