Jos dirbdavo daugiau nei 24 valandas šaltyje – už kiekvieną silkių statinę gaudavo žetoną, kurį laikydavo bate

Į uostą sugrįžęs laivas galėjo nutraukti miegą bet kurią nakties valandą. Prie krantinių susirinkusios moterys stodavo valyti, sūdyti ir į statines krauti silkių. Darbo pabaigą lemdavo laimikis, o uždarbį – pripildytų statinių skaičius. Kiekvieną jų žymėjo nedidelis žetonas, kurį darbininkė įsidėdavo į batą. Taip atrodė kasdienybė Islandijos mieste, kurio gerovė dešimtmečius priklausė nuo vienos žuvies.

Siglufjorduras, islandiškai Siglufjörður, įsikūręs šalies šiaurėje, siaurame fiorde tarp aukštų kalnų. Šiandien jo praeitį primena išlikę pramonės pastatai ir Silkių eros muziejus. Tačiau XX amžiuje tai buvo vieta, į kurią žmonės vykdavo užsidirbti. Sezonui prasidėjus atvykdavo žvejai, darbininkės, prekeiviai – miestelio gyvenimas įsibėgėdavo kartu su silkių laimikiais.

Moterims, vadintoms „silkių merginomis“, šis darbas reiškė galimybę užsidirbti, tačiau reikalavo ištvermės ir greičio. Jų istorijoje telpa ir ilgos valandos prie žuvų, ir bendri kambariai, ir savaitgalio šokiai.

Į darbą kviesdavo tada, kai atplaukdavo žuvys

Silkių perdirbimo ritmas nepriklausė nuo įprastų darbo valandų. Laivui pargabenus laimikį, reikėdavo skubėti: žuvys greitai gedo, todėl jas buvo būtina kuo greičiau apdoroti ir paruošti saugoti.

Darbininkės stovėdavo prie krantinėse įrengtų darbo vietų, valydavo silkes ir su druska dėdavo jas į statines. Kuo daugiau laivai pargabendavo žuvies, tuo ilgiau užsitęsdavo darbas.

Leidiniui „Atlas Obscura“ apie šią kasdienybę pasakojusi buvusi darbininkė Margret Thoroddsdottir prisiminė, kad kartais tekdavo dirbti ilgiau nei 24 valandas iš eilės. Ji pati pradėjo būdama keturiolikos, 1951 metų vasarą, ir šiam darbui skyrė devynis sezonus. Naktį apie atvykusį laimikį pranešdavo specialiai darbininkes žadinantys žmonės.

Tai buvo sezoninis darbas Islandijos vasaromis, kai naktys labai šviesios. Vis dėlto šviesa nepanaikindavo nei nuovargio, nei būtinybės valandų valandas stovėti prie darbo vietos.

Žetonas bate buvo uždarbio apskaitos dalis

Iš visų šios istorijos detalių labiausiai įsimena batuose laikyti žetonai. Jie buvo susiję su apmokėjimo sistema: už kiekvieną pripildytą statinę darbininkei priklausė žetonas, patvirtinantis atliktą darbą.

Darbo pabaigoje žetonai būdavo keičiami į apskaitos kvitus, o pinigai išmokami kartą per savaitę. Taigi uždarbį lėmė ne vien darbo vietoje praleistas laikas. Svarbu buvo, kiek statinių moteris spėdavo paruošti.

Tokia tvarka skatino skubėti. Didesnis darbo tempas reiškė daugiau pripildytų statinių ir didesnį atlygį. Tačiau galimybė užsidirbti priklausė ir nuo to, ar į uostą apskritai grįždavo laivai su gausiu laimikiu.

Moterys atvykdavo iš įvairių Islandijos vietovių, mažų gyvenviečių ir šeimos ūkių. Silkių sezonas sutelkdavo žmones, kurių darbas sudarė bendrą grandinę: reikėjo žvejoti, gaminti statines, sūdyti laimikį, perdirbti žuvį į miltus bei aliejų. Pasak vietos savivaldybės, didžiausio suklestėjimo laikotarpiu mieste gyveno ir dirbo daugiau nei 10 tūkstančių žmonių.

Po darbo likdavo vietos kinui, šokiams ir pažintims

Pasakojimas apie sunkias pamainas neaprėpia viso tuomečio miesto gyvenimo. Atvykę sezoniniai darbuotojai čia leisdavo ištisas vasaras, susirasdavo draugų, bendraudavo ir pramogaudavo. Mieste veikė du kino teatrai, savaitgaliais vykdavo šokių vakarai su gyva muzika.

Šiandien jų kasdienybę padeda suprasti muziejuje atkurtos gyvenamosios patalpos. Dviaukštės lovos, drabužiai, virtuvės reikmenys ir asmeniniai daiktai primena, kad prie silkių statinių dirbo žmonės, turėję savų planų ir pomėgių. Dalį eksponatų muziejui perdavė buvusios darbuotojos ir jų šeimos.

Vienas svarbiausių pastatų – 1907 metais įkurta norvegų silkių sūdymo stotis „Róaldsbrakki“. Joje buvo ir darbo erdvės, ir atvykusių moterų gyvenamosios patalpos. Išsaugotas pastatas leidžia pamatyti, kaip arti viena kitos buvo dvi sezoninio gyvenimo pusės: sunkus darbas apačioje ir bendras gyvenimas virš jo.

Kai silkių sumažėjo, miestas neteko savo pagrindo

Siglufjorduro suklestėjimas turėjo silpną vietą – didžiulę priklausomybę nuo silkių. XX amžiaus septintajame dešimtmetyje ištekliams sumenkus, ankstesnis ekonomikos modelis pradėjo griūti. Prie nuosmukio prisidėjo pernelyg intensyvi žvejyba ir nepalankūs jūros sąlygų pokyčiai.

Mažėjant laimikiams, nyko darbo vietos, nustojo plūsti sezoniniai darbuotojai. Sūdymo stotys, perdirbimo įrenginiai ir apgyvendinimo patalpos prarado ankstesnę paskirtį.

Dabar Silkių eros muziejuje galima apžiūrėti ir žuvų miltų bei aliejaus gamybą pristatančią ekspoziciją, ir maždaug 1950 metų uostą atkuriančią erdvę. Tačiau už laivų, statinių ir mechanizmų lieka žmonių darbas. Nedidelis bate laikytas žetonas apie jį pasako itin konkrečiai: prieš gaunant savaitės uždarbį reikėjo savo rankomis pripildyti kiekvieną statinę.