Kaimynė kas vakarą palikdavo šiukšlių maišus prie savo durų. Po trijų savaičių kvapas pasiekė ir mūsų butą

Vieną vakarą net išnešiau savo šiukšles antrą kartą. Atrodė, kad virtuvėje kažkas sugedę, nors kibiras buvo tuščias, šaldytuvą jau buvau patikrinusi, o po kriaukle išvaliau vietą, kurios paprastai neprisimenu iki didžiojo tvarkymosi. Tik vyrui grįžus ir pravėrus lauko duris supratau, kad kvapo šaltinio ieškau ne ten.

Kaimynė gyvena tame pačiame aukšte, jos durys – priešais mūsų. Iki tol neturėjau jai jokių priekaištų. Pasisveikindavome, kartais palaikydavome viena kitai duris, kartą ji priėmė mano siuntinį. Nebuvome draugės, bet man tokių santykių su kaimynais visiškai pakanka. Todėl pirmą kartą prie jos durų pamačiusi užrištą šiukšlių maišą nieko nepagalvojau. Pati esu padėjusi maišą prieškambaryje, kol susirandu raktus ar apsiaunu batus. Maniau, žmogus tuoj išeis, kartu išsineš ir šiukšles. Kitą rytą maišo nebebuvo, tad net neprisiminiau apie jį iki kito vakaro.

Maišas atsirasdavo anksčiau, negu kaimynė susiruošdavo išeiti

Po kelių dienų pastebėjau, kad šiukšlės prie durų atsiranda beveik tuo pačiu metu. Grįžtu po darbo – dar nieko nėra. Išeinu vakare pavedžioti šuns – jau stovi. Kartais vienas maišas, kartais šalia dar popierinis pirkinių krepšys su pakuotėmis. Vieni dingdavo ryte, kiti sulaukdavo ir kitos dienos vakaro. Praeidama stengdavausi šunį laikyti arčiau savęs, nes jam tie maišai buvo gerokai įdomesni negu man. Kartą, kai jis sustojo pauostyti, net susigėdau, tarsi pati būčiau lindusi prie svetimų daiktų.

Vyrui apie tai užsiminiau dar pirmą savaitę. Jis gūžtelėjo pečiais: gal žmogus pamiršo. Po kelių dienų pasakiau vėl, jau suirzusi. Tada išgirdau: „Tai pasakyk jai.“ Ir susinervinau dar labiau. Kodėl aš turiu aiškinti suaugusiam žmogui, kur laikomos šiukšlės? Kodėl būtent man reikia eiti prie svetimų durų ir pradėti nemalonų pokalbį? Mintyse jau buvau sudėjusi visą kalbą, bet sutikusi kaimynę laiptinėje vis tiek tik pasisveikinau. Ji nusišypsojo, aš nusišypsojau, ir išsiskirstėme lyg niekur nieko.

Labiausiai supykau išgirdusi savo sūnaus paaiškinimą

Trečią savaitę grįžusi namo prie mūsų durų radau dar vieną maišą. Iš pradžių net pagalvojau, kad kaimynė pradėjo statyti šiukšles ir mūsų pusėje. Jau buvau pasiruošusi skambinti jai į duris, kai pro ploną maišo šoną pamačiau pažįstamą dribsnių dėžutę. Mūsų dribsnių. Įėjusi į butą paklausiau sūnaus, kodėl šiukšlės stovi laiptinėje. Jis ramiausiai atsakė, kad ruošiasi išnešti, tik pirmiau pavalgys. Pasakiau, kad galėjo palikti virtuvėje, kol susiruoš. „Bet ten gi smirda, – paaiškino jis. – Kaimynė irgi taip daro.“

Kelias sekundes neturėjau ką atsakyti. Tris savaites namuose burbėjau apie svetimą įprotį, o dabar mano vaikas tą patį darė prie mūsų durų ir nematė jokios problemos. Maišą liepiau išnešti iš karto. Paskui pati nusinešiau šluostę ir nuvaliau grindis ten, kur jis stovėjo, nes apačia buvo drėgna. Valydama galvojau, kad kaimynė, ko gero, vadovaujasi lygiai tokia pačia logika: bute nemalonu, vadinasi, reikia padėti už durų. O aš iki šiol tikėjausi, kad ji pati pastebės tai, ko aš jai nė karto nepasakiau.

Prie durų nuėjau su gerokai trumpesne kalba

Tą vakarą kvapą pajutome jau savo prieškambaryje. Vyras dar pasiūlė patikrinti batus, ir aš, nors buvau pikta, pradėjau juoktis: buvau išvalžiusi pusę virtuvės, dabar dar batus uostysime. Kitapus durų stovėjo du kaimynės maišai. Vienas buvo užrištas, iš kito kyšojo maisto dėžutės. Paskambinau. Ji atidarė su telefonu rankoje, kiek nustebusi, nes anksčiau buvau užėjusi tik atsiimti siuntinio. Pasakiau, kad noriu paprašyti nelaikyti šiukšlių laiptinėje, nes kvapas jau patenka į mūsų butą.

Ji iš karto pažvelgė į maišus ir tarė: „Aš juos išnešiu.“ Atsakiau, kad suprantu, bet norėčiau, jog iki išnešimo jie liktų jos bute. Būtent šį sakinį pasakyti buvo sunkiausia. Atrodė nemandagu žmogui siūlyti laikyti savo šiukšles savo namuose, nors visas pokalbis juk buvo apie tai. Kaimynė paaiškino nenorinti pilno maišo laikyti virtuvėje, nes ten mažai vietos, o išeiti dar kartą vakare dažnai neprisiruošia. Paskui pridūrė: „Maniau, netrukdo. Niekas nieko nesakė.“ Neiškenčiau ir pasakiau, kad aš tiesiog vis laukiau, kol ji pati susipras. Nuskambėjo aštriau, negu ketinau.

Ji nutilo, o aš jau pajutau kylantį pažįstamą norą viską sušvelninti. Vos neištariau: „Na, kartais tai nieko tokio.“ Būčiau pati atšaukusi prašymą, dėl kurio atėjau. Vietoj to pasakiau, kad mūsų aukštas mažas, lango nėra, o kvapas laikosi ilgai. Kaimynė padėjo telefoną, susirado raktus ir pasiėmė abu maišus. Aš grįžau į butą. Visas pokalbis truko gal tris minutes, nors galvoje jam ruošiausi beveik tris savaites.

Po to dar kelias dienas tikrinau laiptinę

Pirmą vakarą išėjusi su šunimi automatiškai pažiūrėjau į vietą prie jos durų. Buvo tuščia. Kitą rytą irgi. Trečią dieną sutikome viena kitą apačioje: ji nešė pirkinius, aš grįžau iš darbo. Pasisveikinome truputį santūriau nei paprastai, bet ji paprašė palaikyti duris, ir aš palaikiau. Tuo buvau net labiau patenkinta negu tuo, kad maišų nebeliko. Nenorėjau karo laiptinėje. Norėjau grįžti namo ir nebeieškoti, kas mūsų virtuvėje supuvo.

Dabar šiukšlių prie jos durų nebematau. Kartą sutikau ją vėlai vakare su nedideliu maišeliu rankoje – ėjo iki konteinerių. Nieko apie tai nesakiau, tik pasisveikinau. O pas mus prieškambaryje po kelių dienų vėl atsirado šiukšlių maišas. Šįkart sūnus tuo metu jau avėsi batus. Pamačiau, kaip jis pakėlė akis, laukdamas mano pastabos, ir pasakiau tik tiek: „Paimk raktus, aš tuoj rakinsiu duris.“