Šuo mūsų kaimynų kieme loja kasnakt. Kaimynui „vienodai šviečia“, ką tokiu atveju daryti?

Praėjusią naktį trečią valandą vėl atsisėdau lovoje. Už lango lojo kaimynų šuo. Ne kartą ar du, o beveik be pertraukos. Iš pradžių bandžiau užsidengti galvą pagalve, paskui uždariau orlaidę, nors miegamajame ir taip buvo tvanku. Vyras šalia vartėsi nuo vieno šono ant kito, kol galiausiai neiškentęs atsikėlė ir išėjo į virtuvę.

Ryte turėjau keltis šeštą. Dirbu mokykloje, todėl negaliu sau leisti visą dieną vaikščioti pusiau miegodama. Tačiau pastaruoju metu būtent taip ir gyvenu. Užmiegu klausydamasi lojimo, naktį kelis kartus pabundu, o ryte jaučiuosi taip, tarsi būčiau visai nemiegojusi.

Mūsų kaimynai šunį įsigijo praėjusį pavasarį. Didelis, gražus mišrūnas, vardu Reksas. Iš pradžių juo net džiaugėmės. Kai šeimininkai išvažiuodavo, šuo prie tvoros vizgindavo uodegą, o kartais net atnešdavo kamuoliuką. Tačiau vasarai baigiantis pradėjome pastebėti, kad naktimis jis vis dažniau paliekamas kieme ir loja į kiekvieną garsą.

Dabar jau spalis, o situacija tik blogėja. Kartais Reksas pradeda loti vienuoliktą vakaro, kartais – antrą nakties. Užtenka, kad gatve pravažiuotų automobilis, praeitų žmogus ar kitame kieme suloštų šuo. Ir prasideda iš naujo.

Blogiausia, kad su kaimynu susikalbėti beveik neįmanoma.

Pirmą kartą nuėjau pasikalbėti gražiuoju, bet išgirdau tik pašaipą

Gyvename individualių namų kvartale netoli Klaipėdos. Mūsų namus skiria viena tvora, o kaimynų šuns būda stovi vos už kelių metrų nuo mūsų miegamojo lango. Todėl lojimą girdime labai aiškiai, ypač naktį, kai aplinkui tylu.

Rugsėjo pradžioje nusprendžiau pasikalbėti su kaimynu. Nuėjau dieną, kai abu buvome kieme, ir mandagiai paprašiau, kad bent naktimis šunį įleistų į namus arba surastų kitą sprendimą. Paaiškinau, jog dėl lojimo nuolat pabundame.

Kaimynas tik gūžtelėjo pečiais.

„Tai šuo. Ką man dabar, uždrausti jam loti?“

Pasakiau, kad suprantu – gyvūnas nėra žaislas, kartais suloja, sureaguoja į aplinką. Tačiau čia kalbame apie kelias valandas trunkantį triukšmą kone kiekvieną naktį.

„Man vienodai šviečia. Mano kiemas, mano šuo“, – atsakė jis.

Grįžau namo netekusi žado. Nesitikėjau, kad žmogus puls atsiprašinėti, tačiau bent jau normalaus pokalbio tikėjausi.

Po savaitės pas kaimyną nuėjo mano vyras. Rezultatas buvo toks pats. Kaimynas pareiškė, kad jeigu mums trukdo garsai, galime užsidaryti langus arba kraustytis į vienkiemį.

Naktinis lojimas pradėjo veikti ne tik miegą, bet ir mūsų santykius

Ilgą laiką mėginome nekreipti dėmesio. Nusipirkome ausų kištukus, miegamajame pastatėme ventiliatorių, kad jo ūžesys bent kiek slopintų iš lauko sklindančius garsus. Tačiau nuo staigaus, garsaus lojimo vis tiek pabusdavome.

Vyras tapo irzlesnis, aš pradėjau dažniau skaudama galva grįžti iš darbo. Vieną vakarą net susipykome, nes jis pasiūlė perkelti mūsų miegamąjį į kitą namo pusę. Pasakiau, kad nenoriu dėl kaimyno šuns atsisakyti savo kambario. Vyras atkirto, kad tuomet nežino, ką daugiau daryti.

Kitą rytą atsiprašėme vienas kito. Abu supratome, kad pykstame ne dėl miegamojo. Tiesiog buvome pervargę.

Labiausiai gaila paties šuns. Kartais naktį pažvelgusi pro langą matau, kaip Reksas vaikšto palei tvorą, sustoja prie vartų ir žiūri į namo duris. Nežinau, kodėl jis taip elgiasi – gal reaguoja į praeivius, gal jam trūksta veiklos ar dėmesio. Tačiau kai matau jį vieną tamsiame kieme, pyktis šeimininkui tik padidėja.

Neseniai pasikalbėjau su dar viena mūsų gatvės gyventoja. Paaiškėjo, kad ir ji girdi lojimą, nors jos namas gerokai toliau. Moteris prisipažino kelis kartus pabudusi naktį, tačiau nenorinti konfliktuoti su kaimynais.

Tada nusprendžiau, kad vien prašymais daugiau neapsiribosiu.

Kai kaimynui nerūpi, tenka ieškoti pagalbos kitur

Nusprendžiau savaitę fiksuoti, kada šuo pradeda loti ir kiek laiko tai trunka. Telefone išsaugojau kelis trumpus garso įrašus, pasižymėjau datas ir valandas. Vieną naktį lojimas prasidėjo 23.40 val., kitą – apie antrą. Buvo ir tokių vakarų, kai Reksas nurimdavo po dešimties minučių, todėl stengiausi užrašyti viską sąžiningai, o ne tik blogiausius atvejus.

Tuomet parašiau savivaldybei, paprašiau įvertinti situaciją ir pasidomėjau, kur dar galėčiau kreiptis. Nesitikėjau, kad po vieno laiško kaimynas staiga taps supratingas. Tačiau norėjau, kad mūsų skundai pagaliau būtų užfiksuoti oficialiai.

Kol kas atsakymo dar laukiame. Kaimynui apie kreipimąsi nepranešiau, nes nebenoriu dar vieno ginčo prie tvoros. O praėjusią naktį, kai Reksas vėl pradėjo loti, pirmą kartą pagalvojau ne tik apie savo prarastą miegą. Galbūt šuo taip pat blogai jaučiasi, o jo šeimininkas tiesiog nenori to matyti.

Nenoriu, kad Reksą kas nors išvežtų ar nubaustų už tai, kad jis loja. Noriu, kad kaimynas pradėtų juo rūpintis taip, jog gyvūnas galėtų ramiai ilsėtis, o mes – miegoti savo namuose.

Ką iš tikrųjų daryti, jeigu kaimynų šuo loja kiekvieną naktį?

Lietuvoje gyventojai neprivalo neribotai kentėti nuolatinio naktinio triukšmo vien todėl, kad jis sklinda iš kaimyno kiemo. Vis dėlto pavienis šuns lojimas ir valandų valandas trunkantis triukšmas nėra tas pats. Vertinant situaciją svarbu lojimo dažnumas, trukmė, aplinkybės ir konkrečios savivaldybės nustatytos gyvūnų laikymo taisyklės.

Jeigu pokalbis su šeimininku nepadeda, verta imtis šių veiksmų:

1. Fiksuokite triukšmą. Užsirašykite datas, laiką, lojimo trukmę ir, jeigu įmanoma, padarykite trumpus garso ar vaizdo įrašus iš savo teritorijos.
2. Kreipkitės į savivaldybės viešosios tvarkos skyrių. Pateikite konkretų skundą ir surinktą informaciją. Savivaldybė gali įvertinti, ar pažeidžiamos jos teritorijoje galiojančios taisyklės.
3. Dėl vykstančio rimties trikdymo kreipkitės į policiją. Nakties laikas Lietuvoje yra nuo 22 iki 7 valandos, tačiau konkreti atsakomybė priklauso nuo nustatytų aplinkybių. Vien tai, kad šuo sulojo naktį, savaime nereiškia administracinio pažeidimo.
4. Jeigu įtariate nepriežiūrą, informuokite VMVT. Nuolatinis lojimas gali būti susijęs su stresu, vienatve ar netinkamomis laikymo sąlygomis, nors vien iš lojimo to nustatyti negalima. Apie įtariamus gyvūnų gerovės pažeidimus galima pranešti telefonu 1879.

Gyvūnų gerovės iniciatyvos taip pat rekomenduoja pradėti nuo ramaus pokalbio, vėliau rinkti įrodymus ir, jeigu situacija nesikeičia, kreiptis į atsakingas institucijas.

Nereikėtų bandyti problemos spręsti gąsdinant šunį, mėtant į kiemą daiktus ar naudojant priemones, galinčias pakenkti gyvūnui. Už augintinio priežiūrą atsako šeimininkas, todėl būtent su jo elgesiu ir galimais pažeidimais turi dirbti atsakingos institucijos.

Mes su vyru nenorime karo su kaimynais. Norime paprasčiausio dalyko – naktį išsimiegoti. Ir vis dar tikiuosi, kad vieną dieną Reksas galės ramiai miegoti savo guolyje, o mes nebebusime priversti klausytis jo lojimo už tvoros.

Nes nuosavas kiemas nesuteikia teisės visiškai nepaisyti žmonių, kurie gyvena šalia.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt