Indus mėnesį ploviau rankomis, kitą – indaplove: palyginus išlaidas, vyrui liko pasakyti vieną sakinį

„Dėl keturių lėkščių nejungsiu visos mašinos“, – sakydavau vyrui, nors kriauklėje paprastai gulėdavo gerokai daugiau. Jis rodydavo į indaplovę, aš paleisdavau šiltą vandenį, ir vėl prasidėdavo tas pats pokalbis. Galiausiai susitarėme: vieną mėnesį indus plausime rankomis, kitą naudosime indaplovę. Kai pradėjome lyginti skaičius, paaiškėjo, kad abu buvome įsitikinę dalykais, kurių niekada netikrinome.

Indaplovę turėjome beveik dvejus metus, bet naudodavome daugiausia po svečių. Kasdien man atrodydavo paprasčiau išplauti indus iš karto. Nemėgau atidaryti durelių ir matyti viduje vakarykštes lėkštes, o kai prireikdavo puodelio, dažnai išsiimdavau jį ir išplaudavau rankomis. Vyrą tai erzino. Jis sakydavo, kad pirkome prietaisą darbui palengvinti, o aš jį pavertusi nešvarių indų spintele. Aš atsakydavau, kad bent jau nesuku ilgos programos dėl kelių puodelių. Nė vienas nenusileisdavome, nes abu jautėmės ginantys šeimos pinigus.

Pirmą mėnesį pradėjau pastebėti, kiek kartų atsuku čiaupą

Bandymą pradėjome nuo pirmos mėnesio dienos. Nufotografavome vandens skaitiklius, pasižymėjome elektros rodmenis ir sutarėme kiek įmanoma gyventi įprastai. Vyras iš karto perspėjo, kad nereikėtų pirmą mėnesį specialiai plauti po vos tekančia srove, o antrą indaplovę jungti pustuštę. Man buvo net truputį apmaudu, kad pagalvojo apie tokį gudravimą. Tačiau jau pirmą vakarą pagavau save itin greitai užsukančią vandenį, vos tik pasiekdavau kempinėlę. Teko pripažinti, kad būtent taip kasdien nesielgdavau.

Per dieną prie kriauklės stodavau daug kartų. Po pusryčių – puodeliai, dubenėliai, peilis. Vėliau dar vienas puodelis, dėžutė po pietų, pjaustymo lentelė. Vakare prisidėdavo keptuvė, puodas ir lėkštės. Kai maistas būdavo pridžiūvęs, indus užmerkdavau, paskui vėl leisdavau vandenį. Vaikai kartais „išsiplaudavo patys“, bet po jų rasdavau riebaluotą dubenėlį ir plaudavau dar kartą. Iki tol šių smulkmenų net nelaikiau darbu. Tiesiog tvarkydavau virtuvę, kol kiti jau būdavo išėję į kambarius.

Vieną vakarą vyras pasiūlė pamatuoti, kiek laiko tam skiriu. Pasakiau, kad nereikia iš manęs daryti eksperimento. Vis tiek slapčia pažiūrėjau į laikrodį. Išplauti vakarienės indus, nuvalyti aplink kriauklę ir sudėti nudžiūvusius užtrukau ilgiau, negu būčiau spėjusi. Tą vakarą dar neišsidaviau. Buvau užsispyrusi išlaukti mėnesio pabaigos ir pirmiausia pamatyti sąskaitą.

Antrą mėnesį sunkiausia buvo palikti indus ramybėje

Pradėjus naudoti indaplovę teko keisti savo įpročius. Pirmomis dienomis lėkštes vis tiek norėjau nuplauti prieš sudėdama. Vyras klausė, ką tada turės veikti pati mašina. Atsiverčiau mūsų indaplovės instrukciją, nes nenorėjau remtis vien jo pasitikėjimu. Pradėjau nubraukti maisto likučius ir krauti indus taip, kaip nurodyta. Rinkomės ekonominę programą, o indaplovę jungdavome susikaupus pakankamai indų. Pamatyti ekrane kelias valandas trunkantį ciklą man vis dar buvo nemalonu – atrodė, kad tiek laiko dirbantis prietaisas būtinai turi sunaudoti daug elektros.

Kad nereikėtų spėlioti vien iš bendros sąskaitos, vyras pasirūpino mūsų prietaisui tinkamu elektros sąnaudų matuokliu. Po kelių ciklų užsirašėme rodmenis. Tada paaiškėjo dar vienas mūsų ginčo trūkumas: aš programos trukmę buvau beveik prilyginusi visą tą laiką vienodai naudojamai elektrai. Iki skaičiavimo nė karto nebuvau paklaususi, kiek jos iš tiesų sunaudojama per ciklą. Vyras dėl to labai nesidžiaugė garsiai, už ką buvau jam dėkinga.

Indaplovė taip pat neišsprendė visko. Kai kuriuos daiktus toliau plovėme rankomis, pasitaikydavo netinkamai įdėtas dubenėlis, kuriame likdavo vandens, o kartą pritrūkome švarių šaukštelių. Tačiau vakarais kriauklė nebeužsipildydavo antrą kartą. Po vakarienės galėdavau kartu su visais atsisėsti, užuot iš virtuvės šaukusi, kad ateisiu, kai tik baigsiu.

Indų plovimas indaplovėje

Sąskaitos nebuvo tokios paprastos, kaip tikėjomės

Pasibaigus antram mėnesiui atsisėdome prie stalo. Vandens buvome sunaudoję mažiau, elektros – daugiau. Pirmą akimirką net pajutau norą parodyti pirštu į padidėjusią elektros eilutę: štai, sakiau. Bet vyras pasiūlė pirmiausia perskaičiuoti eurais ir pasižiūrėti, kiek iš padidėjimo tenka pačiai indaplovei. Tada dar reikėjo pridėti tabletes, druską ir skalavimo priemonę. Rankomis juk irgi neplovėme vien vandeniu – pirkome ploviklį bei kempinėles. Staiga mūsų paprastas ginčas apie du skaičius sąskaitoje tapo pilnu užrašų lapu.

Be to, prisiminėme, kad pirmą mėnesį savaitgalį buvo apsistoję mano tėvai, o antrą kelias dienas namuose nebuvome mes patys. Bendrus vandens rodmenis veikė ir dušas, skalbimas bei kiti kasdieniai dalykai. Negalėjome sąžiningai viso skirtumo priskirti indams. Vis dėlto indaplovės užfiksuotos elektros sąnaudos ir mūsų surašyti mokėjimai leido suprasti išlaidų mastą. Jos tikrai nesudarė tos grėsmingos sumos, kurią įsivaizduodavau žiūrėdama į ilgai šviečiantį programos laikmatį.

Aš paklausiau vyro, kiek, jo nuomone, galime tvirtai teigti sutaupę. Jis dar kartą pažiūrėjo į lapą, paskui į mane ir pasakė: „Bent jau vakarais nebedirbi viena.“ Šito atsakymo nesitikėjau. Maniau, laukia progos priminti, kad buvo teisus dėl elektros ar vandens. O jis paklausė, ar pati norėčiau grįžti prie ankstesnės tvarkos.

Kai viską surašėme eurais, ginčytis pasidarė sunkiau

Vien bendrų sąskaitų lyginti neužteko – vandenį naudojome ir prausdamiesi, ir skalbdami. Todėl indams sunaudotą kiekį skaičiavome atskirai. Plaudama rankomis vidutiniškai sunaudodavau apie 45 litrus per dieną: maždaug 25 litrus šilto ir 20 litrų šalto vandens. Per trisdešimt dienų susidarė 1350 litrų, arba 1,35 kubinio metro. Mūsų skaičiavime šaltas vanduo su nuotekomis kainavo 3 eurus už kubinį metrą, o karštas – 8 eurus. Vadinasi, 0,6 kubinio metro šalto vandens kainavo 1,80 euro, o 0,75 kubinio metro karšto – 6 eurus. Pridėjus maždaug 2 eurus indų plovikliui ir kempinėlei, mėnesio suma pasiekė 9,80 euro.

Kitą mėnesį indaplovę įjungėme dvidešimt kartų. Pagal mūsų skaičiavime naudotas sąnaudas vienam ciklui teko 10 litrų vandens ir 0,8 kilovatvalandės elektros. Taigi ji sunaudojo 200 litrų vandens už 0,60 euro ir 16 kilovatvalandžių elektros. Mokant po 0,25 euro už kilovatvalandę, elektra kainavo 4 eurus. Dvidešimt tablečių po 0,15 euro pridėjo dar 3 eurus, o druskai ir skalavimo priemonei priskyrėme 0,50 euro. Iš viso – 8,10 euro. Dar apie 0,80 euro pridėjome už rankomis plautus indaplovei netinkančius daiktus.

Skirtumas buvo vos 90 centų per mėnesį. Vandens indaplovė sunaudojo gerokai mažiau, tačiau dalį sutaupymo suvalgė elektra ir plovimo priemonės. Vyras pažvelgė į galutinę eilutę ir pasakė: „Dėl devyniasdešimties centų nesiginčykime – geriau suskaičiuok, kiek vakarų praleidai prie kriauklės.“ Tą mėnesį vien vakarienės indams skirdavau maždaug po dvidešimt minučių. Per trisdešimt vakarų – apie dešimt valandų, nors indaplovę sukrauti ir iškrauti taip pat reikėjo laiko. Tada pirmą kartą pasakiau, kad šio darbo nebenoriu automatiškai pasilikti sau.

Po bandymo pakeitėme vieną susitarimą

Nenorėjau. Tą pasakiau iš karto, be ilgų paaiškinimų. Abu dar pasėdėjome prie skaičių ir nusprendėme neapsimesti, kad atlikome laboratorinį tyrimą. Savo namuose pamatėme pakankamai: indaplovės naudojimas mūsų biudžeto nesugriovė, o vakarais aš turėjau daugiau laisvo laiko. Vyrui pasiūliau perimti jos iškrovimą. Jis sutiko gerokai greičiau, negu tikėjausi, nors po savaitės jau ieškojo būdo šį darbą padalyti vaikams.

Dabar vis dar kartais išplaunu puodelį rankomis, jeigu jo reikia tuoj pat. Tačiau nebestoviu prie kriauklės tam, kad įrodyčiau savo taupumą. Aną vakarą sudėjau paskutines lėkštes, įjungiau programą ir nuėjau į svetainę. Vyras paprašė pakelti kojas, nes norėjo išsiurbti trupinius po stalu. Pakėliau ir toliau žiūrėjau filmą. Prieš du mėnesius būčiau atsistojusi ir pasakiusi, kad pati tuoj sutvarkysiu.