Kiekvieną žiemos rytą automobilį kieme šildydavau 10 minučių: meistras paaiškino, kodėl šio įpročio verta atsisakyti

Man atrodė, kad elgiuosi atsakingai: užvedu automobilį, leidžiu varikliui ramiai padirbėti ir tik tada važiuoju. Žiemą tam skirdavau bent dešimt minučių. Buvau įsitikinęs, kad taip saugau variklį, kol per įprastą apsilankymą servise išgirdau paprastą klausimą: „O kodėl tu jį taip ilgai šildai?“

Šitas įprotis atsirado ne vakar. Dar prisimenu, kaip žiemą automobilį šildydavo tėtis. Užvesdavo, grįždavo į namus pasiimti daiktų, kartais dar išgerdavo arbatos. Kieme tuo metu burzgė variklis, iš duslintuvo kilo garai, ir viskas atrodė savaime suprantama. Su šaltu automobiliu juk nevažiuosi.

Kai pats pradėjau vairuoti, dariau panašiai. Tik mano automobilis jau buvo kitas, o įprotis liko tas pats.

Ryte nusileisdavau į kiemą, užvesdavau variklį ir pradėdavau valyti sniegą. Jei jo nebūdavo, tiesiog sėdėdavau telefone. Kartais laukdavau, kol į saloną pradės pūsti šiltesnį orą, kartais – kol pajudės temperatūros rodyklė. Dešimt minučių praeidavo beveik nepastebimai.

Didžiausias paradoksas tas, kad po šito laukimo iki darbo važiuodavau vos keliolika minučių.

Į servisą atvažiavau visai ne dėl šildymo

Apie savo rytinį ritualą meistrui užsiminiau keisdamas alyvą. Kalbėjome apie trumpas keliones, žiemą padidėjusias degalų sąnaudas ir tai, kad automobilis kartais daugiau laiko praleidžia kieme negu kelyje.

Pasakiau, kad bent jau šaltam varikliui darbo neduodu – visada gerai pašildau.

Meistras paklausė, kiek tas „gerai“ trunka. Kai atsakiau, kad apie dešimt minučių, jis tik pasitikslino, ar tikrai kalbame apie įprastą rytą, o ne apie užšalusį automobilį po ypač stipraus šalčio.

Aš dar bandžiau aiškinti, kad laukiu dėl alyvos. Mano supratimu, ji turėjo gerai sušilti, apibėgti visą variklį, o pats automobilis – pasiruošti važiuoti.

Paaiškėjo, kad buvau sumaišęs du dalykus: laiką, kurio reikia po užvedimo nusistovėti variklio darbui ir susidaryti alyvos slėgiui, bei laiką, per kurį visas variklis pasiekia įprastą darbinę temperatūrą.

Ilgas stovėjimas kieme nėra būtina sąlyga tam, kad būtų galima pradėti važiuoti.

Laukdamas nepadarydavau to, ką maniau darantis

Meistras paaiškino, kad techniškai tvarkingam šiuolaikiniam automobiliui paprastai nereikia kas rytą dešimt minučių dirbti tuščiąja eiga vien tam, kad būtų „pasaugotas“ variklis. Tiksli tvarka priklauso nuo automobilio, todėl pirmiausia verta vadovautis jo naudojimo instrukcija.

Man svarbiausia buvo suprasti, kad tuščiąja eiga variklis šyla lėtai. Ypač tai pastebima per šalčius: sėdi, klausaisi burzgimo, o šilumos salone vis dar mažai. Ramiai važiuojant variklis paprastai sušyla greičiau negu stovėdamas.

Tačiau tai nereiškia, kad užvedus reikia iškart smarkiai spausti akceleratorių. Meistras kalbėjo apie įprastą, tolygų važiavimą be didelių apsukų ir staigaus greitėjimo.

Dar vienas dalykas, apie kurį nebuvau pagalvojęs, – stovint neįšyla visas automobilis. Pavarų dėžė ir kiti važiuojant dirbantys mazgai vis tiek pradeda šilti tik pajudėjus. Taigi po dešimties minučių kieme negalėjau laikyti automobilio visiškai pasiruošusiu bet kokiai apkrovai.

O aš kartais būtent taip ir elgdavausi: juk pašildžiau, vadinasi, dabar jau galima važiuoti drąsiau.

Kodėl ilgas šildymas gali būti ne vien bereikalingos degalų sąnaudos?

Apie degalus galėjau susiprasti ir pats. Kol automobilis stovi su veikiančiu varikliu, jis juos naudoja, nors nenuvažiuoju nė metro. Tačiau man atrodė, kad už tai gaunu naudą – mažesnį variklio dėvėjimąsi.

Meistras paaiškino, kad ilgas darbas neįšilus ne visada yra naudingas. Šaltas benzininis variklis tam tikrais darbo etapais naudoja riebesnį degalų mišinį, o dalis degalų gali patekti į alyvą. Dažnos trumpos kelionės ir ilgas darbas šaltam varikliui sudaro nepalankias sąlygas, nes alyva nespėja gerai įšilti.

Tai nereiškė, kad kiekvienas rytinis pašildymas jau sugadino mano automobilį. Meistras nieko panašaus neteigė. Bet mano įsitikinimas, jog kuo ilgiau laikysiu užvestą kieme, tuo geriau varikliui, buvo klaidingas.

Dyzeliniams automobiliams vien ilgas burzgimas vietoje taip pat nėra būdas išspręsti trumpų kelionių problemas. Jeigu automobilis nuolat nespėja įšilti, papildomos minutės stovint nebūtinai suteiks tai, ko jam trūksta važiuojant.

Man užteko ir paprastesnio paaiškinimo: kasdien deginu papildomus degalus dėl naudos, kurios didžiąją dalį pats sau buvau susigalvojęs.

Pirmas klausimas buvo apie užšalusius langus

Vis dėlto iškart paklausiau, ką daryti, kai stiklas iš vidaus aprasojęs, o iš išorės padengtas ledu. Negi siūlo važiuoti nieko nematant?

Žinoma, nesiūlė. Čia ir buvo skirtumas, kurio anksčiau nedariau: paruošti automobilį saugiai kelionei reikia, tačiau laukti vien dėl įsivaizduojamo variklio šildymo ritualo – visai kas kita.

Jeigu būtina naudoti langų apipūtimą, kad būtų geras matomumas, tam reikia skirti laiko. Negalima išvažiuoti palikus mažą nuvalytą lopą prieš vairuotojo akis ir tikėtis, kad visa kita atitirps pakeliui.

Tačiau mano atveju būdavo ir visai kitokių rytų. Langai švarūs, sniego nėra, variklis dirba tolygiai, o aš vis tiek laukiu, nes dar nepraėjo mano nustatytos dešimt minučių.

Būtent šito laukimo ir atsisakiau.

Dabar daugiau dėmesio skiriu pirmiems kilometrams

Grįžęs namo net susiradau automobilio instrukciją. Anksčiau joje dažniausiai ieškodavau, ką reiškia kokia nors lemputė prietaisų skydelyje. Šįkart perskaičiau ir apie užvedimą bei važiavimą šaltu oru.

Dabar ryte nebesėdžiu kieme vien laukdamas, kol automobilis, mano supratimu, pakankamai sušils. Pasirūpinu matomumu, susitvarkau daiktus, užsisegu diržą ir, kai galima saugiai važiuoti, pajudu ramiai.

Pirmus kilometrus neskubu. Nespaudžiu stipriai akceleratoriaus, nesistengiu kuo greičiau įsilieti į srautą bet kokia kaina. Kartu nebandau variklio „saugoti“ važiuodamas pernelyg aukšta pavara ir versdamas jį sunkiai traukti mažomis apsukomis.

Dar nustojau temperatūros rodyklę laikyti vieninteliu ženklu, kad automobilis jau visiškai įšilęs. Aušinimo skysčio temperatūra ir alyvos temperatūra nėra tas pats, todėl vien pajudėjusi rodyklė man nebėra leidimas iškart važiuoti agresyviau.

Negaliu pasakyti, kiek tiksliai taip sutaupiau – atskiro bandymo nedariau. Bet rytais nebepraleidžiu dešimties minučių žiūrėdamas į laikrodį ir nebeklausau, kaip automobilis be reikalo burzgia po kaimynų langais.

Anksčiau man atrodė, kad rūpintis varikliu reiškia ilgiau palaukti prieš kelionę. Dabar labiau galvoju apie tai, kaip važiuoju, kai iš kiemo jau išsuku.