Rugsėjį automobilį šildyti prieš važiuojant ar iškart pajudėti: įprotis ar nauda?

Rugsėjo rytą automobilio stiklai dar nebūtinai būna apšalę, tačiau salone jau juntama drėgmė, o po nakties rasos priekinis stiklas gali būti aprasojęs. Vieni užveda variklį, įjungia šildymą ir kelias minutes laukia su kavos puodeliu rankoje. Kiti užsisega diržą ir iškart išvažiuoja. Ginčas kyla ne vien dėl komforto: kalbama apie variklio ilgaamžiškumą, degalų sąnaudas, kaimynų ramybę ir tai, ar laukimas išvis duoda apčiuopiamos naudos.

Šilta mašina atrodo saugesnė ir malonesnė

Įprotis pašildyti automobilį turi labai žemišką argumentą – matomumą. Kai langai aprasoja iš vidaus arba ant jų nusėda drėgmė, vairuotojas nenori pradėti kelionės žiūrėdamas pro mažą nuvalytą stiklą. Užvestas variklis greičiau leidžia veikti salono šildymui, oro srautui ir langų džiovinimui. Tiems, kurie ryte veža vaikus, važiuoja trumpą maršrutą mieste ar turi automobilį su silpniau veikiančia ventiliacija, kelios minutės vietoje gali atrodyti praktiškesnės nei bandymas tvarkytis jau pajudėjus.

Kitas argumentas – mechaninis tausojimas. Šalto variklio alyva yra tirštesnė, o variklio ir pavarų dėžės detalės dar nėra pasiekusios įprastos darbinės temperatūros. Vairuotojai, įpratę prie senesnių automobilių, prisimena laikus, kai karbiuratoriniai varikliai šaltu oru iš tiesų galėdavo dirbti nelygiai ar net užgesti. Todėl logika paprasta: leisti varikliui kelias minutes „apsiprasti“, o tik tada prašyti jo vežti automobilį į įkalnę ar jungtis į intensyvų srautą.

Rugsėjį ši pozicija dažnai remiasi ne baime dėl šalčio, o patogumu. Salone mažiau drėgmės, veidrodėliai aiškesni, vairo ir sėdynių šildymas pradeda veikti. Jei automobilis stovi nuosavame kieme, toliau nuo miegamųjų langų, trumpas laukimas retai kam atrodo problema.

Tuščia eiga šildo lėtai, o degalus naudoja tikrai

Kita pusė primena, kad dauguma šiuolaikinių automobilių su elektroniniu įpurškimu po užvedimo gali važiuoti beveik iškart. Varikliui paprastai nereikia ilgo stovėjimo vietoje. Jam naudingiau pradėti dirbti nedidele apkrova, tik be staigių pagreitėjimų, aukštų apsukų ir didelio greičio. Važiuojant ne tik variklis, bet ir transmisija, padangos, stabdžiai bei kitos sistemos pasiekia darbinę būseną greičiau nei automobiliui burzgiant stovėjimo vietoje.

Tuščia eiga nėra nemokama. Variklis sudegina degalus, nors automobilis nenurieda nė metro, o iš išmetimo sistemos sklinda teršalai ir kvapas. Ankštame daugiabučio kieme tai tampa ne teorija, o rytine rutina: atvertas pirmo aukšto langas, vaikų vežimėlis prie laiptinės, šalia stovintys automobiliai. Ypač girdimi dyzeliniai varikliai, kurių šaltas darbas dažnai būna garsesnis ir šiurkštesnis.

Ilgas šildymas vietoje nebūtinai reiškia ir geresnę priežiūrą. Variklis gali sušilti, bet salonas bei kiti automobilio mazgai šyla lėčiau, nei važiuojant. Jei kelionė trumpa – iki parduotuvės, mokyklos ar darbo už kelių kilometrų – automobilis apskritai gali nespėti pilnai įšilti. Tokiu atveju papildomos penkios minutės kieme tik pailgina laiką, kai variklis dirba ne pačiu efektyviausiu režimu.

Rugsėjį automobilį šildyti prieš važiuojant ar iškart pajudėti: įprotis ar nauda?Nuotrauka: Pixabay / Pexels

Rugsėjį svarbiau ne termometras, o stiklas ir pirmi kilometrai

Praktikoje automobilių priežiūros rekomendacijos dažniausiai sutampa ties paprasta taisykle: užvedus automobilį pakanka trumpo momento, kol nusistovi variklio darbas, užsisegamas diržas, sureguliuojami veidrodėliai ir įjungiama ventiliacija. Tada galima ramiai pajudėti. Pirmas 5–10 minučių verta vengti staigaus akseleratoriaus spaudimo, aukštų apsukų, sunkių priekabų tempimo ir bandymo greitai „išvalyti“ dyzelinio variklio sistemas važiuojant agresyviai.

Tačiau važiuoti galima tik tada, kai matomumas yra pilnas. Jei priekinis stiklas aprasojęs, o šoniniai langai ar veidrodėliai neleidžia normaliai įvertinti situacijos, skubėjimas nėra taupumas. Reikia įjungti oro srautą į stiklą, kondicionierių, jei jis veikia, ir palaukti tiek, kiek būtina saugiam važiavimui. Kondicionierius vėsesnę dieną taip pat gali būti naudingas, nes sausina orą salone ir padeda greičiau pašalinti rasą nuo stiklo.

Rugsėjo vėsuma dažniausiai nėra priežastis laikyti variklį užvestą penkias ar dešimt minučių. Vis dėlto išimtis gali būti automobilis, kurio langų apipūtimas veikia prastai, senesnis variklis dirba nestabiliai arba rytą reikia saugiai nuvalyti stiklą nuo ryškios rasos. Tokiais atvejais trumpas laukimas turi aiškią paskirtį. Jei stiklas švarus, variklis dirba tolygiai, o išvažiuojama be spaudimo, ramus pajudėjimas paprastai yra racionalesnis sprendimas.

Kur baigiasi rūpestis automobiliu ir prasideda įprotis

Abi stovyklos teisios skirtingomis aplinkybėmis. Šildyti vietoje verta tiek, kiek reikia geram matomumui ir normaliam automobilio darbui, o ne iki tol, kol salonas tampa visiškai šiltas. Iškart pajudėti tinka tvarkingam automobiliui, kai langai švarūs ir vairuotojas pasiryžęs pirmus kilometrus važiuoti švelniai. Didžiausia klaida būtų ne pats laukimas ar pajudėjimas, o šaltam varikliui duodamas staigus krūvis – arba važiavimas su aprasojusiais stiklais.

Ar jūs automobilį rugsėjo rytą šildote vietoje, ar iškart pradedate važiuoti?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!