Kaimynas įsirengė kamerą virš savo durų. Dabar kiekvieną kartą išeidama iš buto žiūriu tiesiai į jos objektyvą

Pirmą kartą ją pastebėjau antradienio rytą, kai su šiukšlių maišu ir dar šlapiais plaukais skubėjau į darbą. Virš kaimyno durų, tiesiai priešais mano butą, kabėjo maža juoda kamera su lempute. Man 38-eri, gyvenu viena dviejų kambarių bute Vilniaus miegamajame rajone, dirbu buhaltere. Iki tol mūsų aukštas atrodė visai paprastas: rytais visi prasilenkdavome su kavos puodeliais ir kuprinėmis, vakarais girdėdavosi pirkinių maišai, rakinamos durys. Tą rytą kažkaip iš karto pasidarė nejauku išeiti į laiptinę.

Kaimynas Arūnas gyvena priešais jau gal septynerius metus, bet artimai nebendravome. Pasisveikindavome, kartais jis priimdavo mano siuntą, jei kurjeris užsukdavo darbo metu. Maniau, paklausiu ir jis trumpai paaiškins, kam to reikia. Bet kuo daugiau dienų praėjo, tuo labiau kliuvo ne pati kamera, o tas jausmas, kad atrakindama savo duris turiu kažkaip pasitempti. Skamba gal ir smulkmeniškai, tačiau namo grįžtame ne vaidinti prieš kaimynus.

Lemputė prie durų ėmė kristi į akis kasdien

Iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio. Kamera buvo nukreipta į Arūno duris ir dalį bendro koridoriaus, todėl sakiau sau, kad jis tiesiog nori apsaugoti savo turtą. Mūsų laiptinėje prieš kelis mėnesius buvo dingęs vieno kaimyno paliktas elektrinis paspirtukas, rūsyje kažkam išlaužė spyną. Po tokių dalykų žmonės pradeda labiau saugotis, ir aš tą suprantu.

Bet mano durys yra tiesiai priešais jo, gal už dviejų su puse metro. Kai išeidavau anksti, pakeldavau akis ir matydavau tą objektyvą. Grįždavau su purvinais batais po lietaus, rankose pienas, duona, ir vėl pirmiausia užkliūdavo kamera. Net pradėjau automatiškai tikrinti, ar gerai užrakinau duris, ar neatrodau kvailai, kai grįžtu pavargusi.

Labiausiai nemalonu pasidarė savaitgaliais. Kartą išėjau su sportinėmis kelnėmis nunešti šiukšlių, o tada prisiminiau kamerą ir supykau pati ant savęs. Problema nebuvo mano apranga, problema buvo tai, kad pradėjau į save žiūrėti jo akimis. Niekas man nieko nesakė ir nedraudė gyventi, bet bendras koridorius staiga nebeatrodė visai bendras.

Už paprasto saugumo argumento slėpėsi ir mano nerimas

Apie kamerą užsiminiau draugei, kai susitikome pietų netoli mano darbo. Ji iš karto paklausė, ar tikrai žinau, kur kamera filmuoja, gal ji fiksuoja tik jo slenkstį. Tada supratau, kad nebuvau net normaliai priėjusi pasižiūrėti. Nenorėjau atrodyti įtari ar priekabi. Buvo nepatogu kelti klausimą, kuris kitam žmogui galėtų pasirodyti menkas.

Vakare prie lifto sutikau kaimynę iš trečio aukšto. Ji irgi buvo pastebėjusi naują įrenginį, bet numojo ranka: – Jei jam ramiau, tegul kabo. Jos vyras dažnai išvyksta dirbti į kitą miestą, todėl ji sakė suprantanti norą žinoti, kas vyksta prie durų. Aš jai neprieštaravau, tik pasakiau, kad man nejauku, nes kamera, atrodo, apima ir mano pusę.

Kitą rytą ant šaldytuvo kabėjo sąskaita už elektrą, šalia – darbų sąrašas, kurį vis atidėliojau. Žiūrėjau į tuos popierius ir pykau, kad dar viena smulkmena užima tiek vietos galvoje. Tą savaitę buvau pavargusi, darbe užsidarė mėnesio ataskaitos, mama kelis kartus skambino dėl vizito pas gydytoją. Gali būti, kad ramesniu metu ta kamera man būtų mažiau kliuvusi, bet nuovargis nereiškia, kad savo diskomfortą reikia nuryti tyliai.

Prie pašto dėžučių kaimynai kalbasi apie kamerą ir jos matomą koridoriaus dalįNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Prie pašto dėžučių pasakiau tai, ką vis atidėliojau

Su Arūnu susitikau šeštadienį po pietų, kai jis grįžo su statybinių prekių maišeliu. Jau buvau išėjusi į kiemą, bet pamačiusi jį grįžtant apsisukau. Supratau, kad jei nepaklausiu dabar, vėl atidėsiu. Prie pašto dėžučių pasisveikinome, paklausiau, ar jis pats montavo kamerą. Jis pasakė, kad padėjo pažįstamas, o ją įrengė po to, kai kažkas kelis kartus tampė jo durų rankeną.

Tada pasakiau, kad suprantu jo norą jaustis saugiau, bet man atrodo, jog kamera apima ir mano duris. Stengiausi nekalbėti kaltinančiai, nors buvau jau mintyse prisigalvojusi visokių jo atsakymų. Arūnas iš pradžių susiraukė ir pasakė: – Aš tikrai nesėdžiu ir nežiūriu, kas kada eina į lauką. Man nuo tos replikos pasidarė dar nejaukiau, nes juk nesakiau, kad jis sėdi ir žiūri.

Po kelių sekundžių jis pakvietė pažiūrėti vaizdą telefone. Ekrane matėsi jo durys, kilimėlis ir nemaža koridoriaus dalis, įskaitant mano slenkstį. Nebuvo taip, kad mano butas būtų pagrindiniame vaizde, bet aiškiai matėsi, kada atidarau duris ir kas pas mane ateina. Arūnas, rodos, pats nustebo – sakė galvojęs, kad kampas siauresnis.

Tą pačią dieną jis pasakė pabandysiąs pakeisti kameros kryptį. Aš nepuoliau dėkoti taip, lyg jis darytų man ypatingą paslaugą, bet ir nenorėjau ginčo tęsti. Abu kalbėjome kiek įsitempę, abu turbūt jautėmės savaip teisūs. Vis tiek palengvėjo vien dėl to, kad nebelaikiau to tik savo galvoje.

Po pakeitimo liko ne idealu, bet kitaip

Pirmadienį kamera jau buvo pasukta arčiau Arūno durų, o ant jos šono atsirado mažas tamsus gaubtas. Išeidama specialiai stabtelėjau prie savo slenksčio – objektyvas nebežiūrėjo tiesiai į mane. Visiškai nematomos mano durys netapo, nes koridorius ankštas, bet skirtumą pajutau iš karto. Nebereikėjo kaskart pakelti galvos ir galvoti, ar esu kadre.

Vėliau jis dar pasakė, kad peržiūrėjo nustatymus ir jam pačiam nereikia, kad vaizde būtų visas aukštas. Plačiai neatsiprašinėjo, aš irgi neapsimečiau, kad dabar tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys. Trumpai pasakiau, kad vertinu, jog pakoregavo. Kitą savaitę vėl priėmiau jam paliktą siuntinį, nes kurjeris paskambino man būnant namuose.

Vis dėlto liko viena smulkmena, kuri vis dar erzina. Arūnas kartais prie durų palieka batus, o kamera pakabinta virš jų, todėl praeinant reikia kiek pasisukti, ypač su pirkiniais. Anksčiau būčiau nutylėjusi ir dėl to. Dabar bent žinau, kad galiu pasakyti paprastai, nekurdama iš karto konflikto. Gal jis tuos batus patrauks, gal ne. Dėl to kaimynų karas tikrai neprasidės.

Ramybę grąžino ne kamera, o normalus pokalbis

Iš šios situacijos neišsinešiau jokios didelės pamokos apie žmones ar gyvenimą. Tiesiog supratau, kad laiptinėse daug kas susikaupia iš nepasakytų smulkmenų: garsiai trankomos durys, šiukšlių maišas prie lifto, dviratis koridoriuje, naujas įrenginys virš durų. Kitas žmogus dažnai net nesusimąsto, kaip jo sprendimas atrodo iš priešingos pusės. O mes, kad nepasirodytume priekabūs, tylime tol, kol supykstame jau ne vien dėl konkretaus dalyko.

Man padėjo keli paprasti dalykai:

• pirmiausia pasižiūrėti, kas iš tiesų vyksta, o ne prisikurti blogiausią variantą;
• kalbėti apie savo savijautą, o ne iš karto kaltinti kitą žmogų;
• pasirinkti ramų momentą, kai nei vienas neskuba su pilnais maišais ar po darbo;
• priimti, kad kompromisas nebūtinai bus tobulas, bet gali pakankamai palengvinti kasdienybę.

Dabar iš buto išeinu paprasčiau: užrakinu duris, pasiimu raktus, kartais dar pamirštu skėtį ir grįžtu jo pasiimti. Kamera tebekaba, Arūnas tebegyvena priešais, o mūsų koridorius nuo to netapo erdvesnis. Bet nebereikia jaustis taip, lyg kiekvienas mano išėjimas būtų kieno nors vertinamas. O kaip pasielgtumėte jūs, jei kaimyno kamera būtų nukreipta ir į jūsų duris?