Trejus metus nemokėjau už KASKO ir atsidėjau 1 600 eurų: po vieno ryto kieme skaičiavimas pasidarė visai kitoks

Kai atsisakiau KASKO, sau pasakiau paprastai: pinigų, kuriuos sumokėčiau draudikui, neišleisiu. Kaupsiu juos atskirai ir, jeigu kas nutiks, turėsiu iš ko susimokėti. Per trejus metus taip susidarė 1 600 eurų. Atrodė, kad mano planas veikia puikiai. Bent jau iki ryto, kai priėjęs prie automobilio vairuotojo duryse pamačiau įlenkimą.

Iš pradžių net pagalvojau, kad taip krinta šviesa. Automobilis buvo neplautas, ant šono matėsi lietaus ir purvo ruožai. Perbraukiau ranka ir pajutau duobę. Pasilenkiau, pažiūrėjau iš kitos pusės. Ne, nesivaidena.

Įlenkimas buvo ties durų viduriu, su ryškesne žyme per patį jo centrą. Ne toks, kurį iš toliau vos pastebėtum. Atsistojęs šalia mačiau tik jį, nors dar prieš minutę galvojau apie tai, ar spėsiu pakeliui nusipirkti kavos.

Jokio raštelio. Aplink keli automobiliai, kurių daugumą matau kasdien. Praėjau pro juos, bet ką ten nustatysi? Juk neisi kiekvienam kaimynui belsti į duris ir klausti, ar kartais vakar neužkabino tavo mašinos.

Nufotografavau, parašiau namo grupėje, ar kas nors matė. Niekas nieko nematė.

KASKO atsisakiau visai ne todėl, kad neturėjau pinigų

Mano automobilis jau nebuvo naujas. Tvarkingas, prižiūrimas, bet tikrai ne toks, dėl kurio bijočiau kiekvieno kilometro. Kai atėjo dar vienas pasiūlymas pratęsti KASKO, pradėjau skaičiuoti, kiek per ankstesnius metus sumokėjau ir kiek kartų tuo draudimu pasinaudojau.

Atsakymas buvo paprastas: nė karto.

Tada tai atrodė stiprus argumentas. Važinėju ramiai, automobilį dažniausiai laikau tame pačiame kieme, į ilgas keliones leidžiuosi retai. Galvojau, kad didžiausia tikimybė – kokia nors nedidelė žala, kurią galėčiau padengti pats.

Žmona paklausė tik vieno dalyko:

– O tu tuos pinigus tikrai atsidėsi?

Čia ji mane gerai pažįsta. Nes „sutaupiau nepirkdamas“ ir „turiu sutaupytus pinigus“ mūsų namuose ne visada reikšdavo tą patį.

Šįkart padariau tvarkingai. Susikūriau atskirą taupymo vietą banko programėlėje, pavadinau ją „Automobiliui“ ir pradėjau pervesti pinigus. Ne visada vienodą sumą, bet jos neliečiau nei padangoms, nei tepalams, nei atostogoms. Norėjau, kad tai būtų būtent rezervas netikėtumui.

Privalomąjį draudimą, žinoma, turėjau. Atsisakiau tik KASKO.

Kol nieko neatsitiko, kasmet jaučiausi vis gudresnis

Pirmais metais buvo malonu matyti, kad pinigai liko pas mane. Antrais jau pradėjau galvoti, kad anksčiau gal be reikalo tiek mokėdavau. Trečiais, kai suskaičiavau 1 600 eurų, atrodė, jog turiu visai neblogą pagalvę.

Kartą net draugui pasakiau, kad savo automobilį dabar draudžiu pats.

Jis atsakė:

– Kol užtenka to, ką atsidėjai.

Tada numojau ranka. Supratau, ką jis turi omenyje, bet mintyse vis tiek sukosi nedideli nuostoliai: stiklas, įbrėžimas, nulaužtas veidrodėlis. Apie didesnę nelaimę kažkodėl galvojau labai abstrakčiai.

O svarbiausia – buvau pradėjęs tuos pinigus laikyti jau uždirbtu laimėjimu. Nors pats juos kaupiau tam, kad prireikus išleisčiau remontui, kuo ilgiau jie gulėjo nepaliesti, tuo mažiau norėjosi su jais atsisveikinti.

Tą rytą kieme tai pajutau labai aiškiai.

Pinigų turėjau. Bet pirmoji reakcija buvo ne „gerai, kad kaupiau“, o „kodėl dabar už kažką svetimą turėsiu mokėti aš?“.

Servise išgirdęs kainą pirmiausia paprašiau pakartoti

Dar tą pačią dieną išsiunčiau nuotraukas į remonto vietą. Tikėjausi, kad pasakys atvažiuoti, truputį patiesins ir viskas. Mano galvoje toks remontas vis dar kainavo tiek, kiek galbūt būtų kainavęs prieš daug metų.

Iš nuotraukų tikslios sumos nepasakė. Reikėjo apžiūrėti gyvai.

Apžiūrėjus paaiškėjo, kad vien paprasto įlenkimo išlyginimo neužteks: pažeidimas buvo nepatogioje vietoje, nukentėjęs ir dažų sluoksnis. Gavau pasiūlymą už 680 eurų.

Pirmiausia paklausiau, ar čia tikrai už vienas duris.

Paskui susiradau dar vieną vietą. Norėjau ne tiek sutaupyti bet kokia kaina, kiek įsitikinti, kad pirmasis skaičius nebuvo pasakytas iš lubų. Kitas pasiūlymas stebuklingai pigesnis nepasirodė.

Grįžęs namo padėjau telefoną ant stalo ir žmonai pasakiau sumą.

Ji nepasakė „aš tau sakiau“. Už tai iki šiol esu dėkingas. Tik paklausė:

– Tai iš to automobilio rezervo mokėsi?

Žinoma, iš jo. Juk būtent tam ir kaupiau. Tik kažkodėl tą akimirką tai skambėjo daug skaudžiau nei prieš trejus metus.

Po remonto liko 920 eurų, bet vien šio skaičiaus man nebeužteko

Už remontą sumokėjau 680 eurų. Iš sukauptų 1 600 liko 920.

Žiūrint tik į šį įvykį, mano planas suveikė. Nereikėjo skolintis, liesti šeimos santaupų ar atidėti kitų būtinų išlaidų. Automobilį sutvarkiau už iš anksto tam skirtus pinigus.

Tačiau kai draugas paklausė, ar dabar jau gailiuosi neturėjęs KASKO, negalėjau tiesiog atsakyti „taip“ arba „ne“.

Jeigu būčiau mokėjęs už draudimą visus trejus metus, tie pinigai nebūtų likę mano sąskaitoje. Be to, konkrečiu žalos atveju dar būtų reikėję vertinti sutarties sąlygas ir išskaitą. Negalėjau sąžiningai sakyti, kad draudimas būtų reiškęs visiškai nemokamą remontą.

Bet negalėjau ir toliau didžiuotis, jog 1 600 eurų jau galutinai sutaupiau. Tai buvo rezervas, kuris per vieną rytą sumažėjo beveik perpus.

Tada pirmą kartą ramiai pagalvojau: o jeigu būtų apgadintos ne vienos durys? Jeigu būčiau radęs smarkiau sudaužytą automobilį? Ar vis dar taip pat lengvai sakyčiau, kad susimokėsiu pats?

Iki tol skaičiavau pagal tai, kas neatsitiko. Dabar teko pagalvoti ir apie tai, kas galėtų atsitikti.

Labiausiai erzino tas, kuris išvažiavo

Kol automobilis buvo remontuojamas, kelias dienas reikėjo kitaip susidėlioti rytus. Vieną dieną važiavau su žmona, kitą paprašiau kolegos pavežti. Nieko tragiško, bet įprasta savaitė pasidarė gerokai nepatogesnė.

Dar kelis kartus pažiūrėjau į namo grupę. Gal kas nors vėliau parašys, kad matė. Gal žmogus pats prisipažins.

Niekas neparašė.

Supratau, kad mane labiausiai pykdo ne pats remonto mokestis. Pykdo tai, kad kažkas galėjo jausti smūgį, pamatyti, ką padarė, ir išvažiuoti. O man liko fotografuoti, ieškoti remonto, derinti laiką ir skaičiuoti savo pinigus.

KASKO nebūtų pakeitęs to žmogaus elgesio. Bet tą savaitę draudimo vertę pradėjau matyti kiek kitaip nei vien per metinės įmokos sumą.

Anksčiau galvojau: moku, o nieko negaunu. Po šio įvykio jau geriau supratau, už kokią riziką būčiau mokėjęs.

Kitą pasiūlymą perskaičiau atidžiau

KASKO iškart nepuoliau pirkti. Nenorėjau priimti sprendimo vien iš pykčio, stovėdamas šalia apgadintų durų. Tačiau kai vėliau gavau pasiūlymą, jo nebeištryniau vien pažiūrėjęs į kainą.

Pasidomėjau sąlygomis, išskaita ir tuo, kokią žalą turėčiau padengti pats. Paskui pažiūrėjau, kiek dabar vertas automobilis ir kokią sumą iš tikrųjų galėčiau ramiai sumokėti, jei nutiktų daugiau nei nedidelis kiemo įvykis.

Mano trijų metų bandymas nesibaigė finansine katastrofa. Duris sutvarkiau, sąskaitoje dar liko pinigų. Bet jis ir nebeatrodo toks vienareikšmiškai gudrus, kaip atrodė tada, kai nieko nebuvo nutikę.

Dabar pro suremontuotas duris praeinu beveik nebežiūrėdamas. Užtat banko programėlėje pavadinimo „Automobiliui“ nebepainioju su laisvais pinigais. Tų 920 eurų neliečiu. Ir kas mėnesį vėl papildau.