Kol leido oras, į darbą važinėjau dviračiu: per pusmetį sutaupiau 340 eurų kuro ir numečiau 6 kilogramus

Pirmą rytą dviračio vos nepalikau prie laiptinės. Išsinešiau, užrakinau butą ir prisiminiau, kad kuprinė liko virtuvėje. Grįžau jos, tada dar vandens. Kol pagaliau išvažiavau, jau buvau susierzinusi. Automobiliu tuo metu būčiau įpusėjusi kelionę. Bent jau taip sau sakiau, nors puikiai žinojau, kurioje sankryžoje būčiau stovėjusi.

Iki darbo – maždaug dešimt kilometrų. Nei visai arti, nei toks atstumas, dėl kurio reikėtų ypatingo pasiruošimo. Vis dėlto anksčiau automobilio raktelius imdavau net nesvarstydama. Ryte norėdavosi greičiau, vakare būdavau pavargusi, o dviratis stovėjo rūsyje ir laukė savaitgalio, per kurį dažniausiai atsirasdavo kitų reikalų.

Pradėti paskatino degalinė. Pripyliau baką, pažiūrėjau į sumą ir bandžiau prisiminti, kada pyliausi prieš tai. Atrodė, ką tik. Tą vakarą vyrui pasakiau, kad bent kelias dienas pabandysiu į darbą važiuoti dviračiu.

Jis paklausė, ar padangos dar pripūstos. Nebuvo.

Pirmą savaitę labiausiai rūpėjo, kur padėti dviratį

Naujo dviračio nepirkau. Turėjau paprastą, senokai įsigytą, su bagažine ir nepatogiai girgždančiu stabdžiu. Nuvežiau jį sutvarkyti, nes važinėti savaitgalį aplink namus ir kasdien pasiekti darbą vis dėlto buvo skirtingi dalykai.

Iš pradžių pasiruošimas užtrukdavo ilgiau negu pati kelionė. Vakare tikrindavau prognozę, dėdavausi kitus marškinėlius, galvodavau, ar nereikės batų. Darbe turėjau susirasti vietą dviračiui. Prie pagrindinio įėjimo stovėjo senas stovas, tačiau visą dieną palikti ten savo transportą nesinorėjo. Galiausiai susitariau, kad galėsiu rakinti vidiniame kieme.

Pirmomis dienomis važiavau per greitai. Ne todėl, kad būčiau labai sportiška – tiesiog bijojau pavėluoti. Atvykdavau įkaitusi ir paskui dar kelias minutes laukdavau, kol galėsiu normaliai pradėti darbo dieną. Vėliau supratau, kad galiu išvažiuoti anksčiau ir minti ramiau.

Kelionė trukdavo maždaug trisdešimt penkias ar keturiasdešimt minučių. Automobiliu kartais pasiekdavau greičiau, kartais beveik tiek pat užtrukdavau spūstyse ir ieškodama vietos. Dviračiu bent jau žinojau, kada atvažiuosiu.

Sunkiausia būdavo vakare. Prieš vėją tie patys kilometrai atrodydavo ilgesni. Pasitaikė ir tokių dienų, kai grįžusi prie namų dar minutę stovėdavau, nes tingėdavau nešti dviratį į rūsį. Jokios ypatingos sportinės nuotaikos tuo metu nejausdavau.

Tačiau ryte dažniausiai vėl išvažiuodavau.

Į kalendorių pradėjau žymėti dienas

Nebuvau nusistačiusi, kad dabar važinėsiu bet kokiu oru. Jei smarkiai lijo, reikėjo po darbo kažkur toliau važiuoti ar tiesiog prastai jaučiausi, rinkdavausi automobilį. Nenorėjau iš paprasto sumanymo pasidaryti dar vienos pareigos, dėl kurios paskui save graužčiau.

Telefono kalendoriuje pradėjau žymėti dienas, kai važiavau dviračiu. Iš pradžių iš smalsumo, vėliau todėl, kad norėjau rudenį suskaičiuoti, ar mano pastangos bent kiek matomos piniginėje.

Per šešis mėnesius susidarė šimtas tokių darbo dienų. Buvo atostogos, lietingos savaitės, keli neatidėliotini reikalai, todėl tikrai ne kiekvieną darbo rytą sėsdavau ant dviračio.

Šimtas dienų po dvidešimt kilometrų pirmyn ir atgal – du tūkstančiai kilometrų.

Kai pamačiau šį skaičių, pati nustebau. Kasdien atrodydavo, kad nuvažiavau tik iki darbo ir namo. Bendras atstumas pasirodė visai nemažas.

Mano benzininis automobilis tokioms miesto kelionėms sunaudodavo apie devynis litrus šimtui kilometrų. Vadinasi, tiems dviem tūkstančiams kilometrų būtų reikėję maždaug 180 litrų benzino. Skaičiavimui naudojau savo užrašuose turėtą apytikslę vidutinę litro kainą – 1,89 euro.

2 000 km × 9 l / 100 km = 180 litrų.

180 litrų × 1,89 euro = 340,20 euro.

Taip ir atsirado tie 340 eurų. Tai apytikslis nepanaudoto kuro vertės skaičiavimas. Negalėjau tiesiog palyginti dviejų degalinės čekių, nes automobiliu ir toliau važiuodavome apsipirkti, pas artimuosius bei kitais reikalais.

Dviratis irgi nevažiuoja visiškai nemokamai

Kai parodžiau skaičiavimą vyrui, jis iškart priminė dviračio servisą. Ir buvo teisus.

Prieš pradėdama reguliariai važinėti už tvarkymą sumokėjau 55 eurus. Dar 25 eurai išėjo žibintams ir 20 eurų – spynai. Iš viso šimtas eurų.

Taigi pirmo sezono sutaupymas, atėmus šias išlaidas, buvo maždaug 240 eurų. Patį dviratį jau turėjau. Jeigu būčiau pirkusi naują vien tam, kad važinėčiau į darbą, pirmo pusmečio rezultatas būtų visai kitoks.

Automobilio draudimo taip pat nepradėjau vadinti sutaupymu – jį mokėjau kaip anksčiau. Mašina liko mūsų šeimoje, todėl nemaža dalis jos išlaidų niekur nedingo.

Vis dėlto 240 eurų man neatrodė menkniekis. Be to, žibintai ir spyna liko kitam sezonui.

Svorį pastebėjau vėliau negu laisvesnes kelnes

Pradėdama važinėti svėriau apie 86 kilogramus. Nebuvau kasdien besisveriantis žmogus, todėl kurį laiką net nepagalvojau, kad svoris keičiasi. Pirmiausia pastebėjau kelnes: per liemenį atsirado daugiau vietos.

Rudenį svarstyklės rodė maždaug 80 kilogramų. Pasitikrinau dar kitą rytą, nes pirmą kartą nepatikėjau.

Negaliu pasakyti, kad visus šešis kilogramus „numyniau“. Per tą laiką pasikeitė ir kitų įpročių. Važiuodama automobiliu pakeliui dažniau užsukdavau kavos ir ko nors užkąsti. Dviračiu pro tą vietą nevažiuodavau. Pietus taip pat dažniau susidėdavau iš vakaro, nes ryte nebenorėdavau nieko papildomai ieškoti.

Būdavo ir vakarų, kai grįžusi suvalgydavau daugiau, negu reikėtų. Jokio nepriekaištingo režimo nesilaikiau. Tiesiog pusmetį mano dienoje atsirado judėjimo, kuriam nereikėjo atskirai susiruošti po darbo.

Man tai buvo svarbiausia. Grįžusi namo jau būdavau pasivažinėjusi. Nebereikėdavo derėtis su savimi, ar šiandien dar kur nors eisiu.

Kai rudenį atšalo ir vėl dažniau pradėjau važiuoti automobiliu, iš pradžių patiko šiluma. Paskui, eilinį rytą stovėdama eilėje prie sankryžos, pastebėjau, kad žiūriu į šalia einantį dviračių taką.

Dviratį žiemai nusinešiau į rūsį, tačiau šįkart prieš tai nuvaliau ir sutepiau grandinę. Žibintų bei spynos nepadėjau į tolimiausią spintos kampą. Pavasarį jų vėl reikės.