Prie namo pasistatėme medinę pirtį už 7 500 eurų: per pirmus metus ją kūrenome vos keturis kartus

Pirmą kartą pirtį užkūrėme dar iki galo nesutvarkę aplinkos. Prie durų gulėjo kelios lentos, vietoj normalaus tako buvome pasidėję platesnę plokštę, kad nereikėtų eiti per žemę. Bet laukti, kol viską baigsime, nenorėjome. Atvažiavo draugai, nusinešėme rankšluosčius, vyras vis vaikščiojo tikrinti, kaip šyla.

Tą vakarą abu buvome patenkinti. Net nufotografavau šviečiantį pirties langelį iš namų terasos. Nuotrauką dar turiu telefone.

Antrą kartą kūrenome po kelių savaičių. Trečią – žiemą, kai atvažiavo vyro brolis. Ketvirtą – pavasarį.

Daugiau per pirmus metus taip ir neprisiruošėme.

Iš pradžių nenorėjau to pripažinti. Kai kas nors paklausdavo, ar naudojamės, sakydavau, kad kartais, tik dabar daug reikalų. Paskui vieną vakarą su vyru pabandėme prisiminti konkrečiai. Aš skaičiavau ant pirštų, jis dar ieškojo penkto karto.

– O kai tavo sesė buvo?

– Tada nekūrenom. Lijo, mes namie sėdėjom.

Taip ir liko keturi.

Abu sakėme, kad tikrai naudosimės

Pirties norėjome seniai. Ne vien vyras, kaip dabar būtų patogu pasakoti. Aš pati žiūrėdavau nuotraukas, siųsdavau jam skelbimus, svarstydavau, kur geriau statyti, kad matytųsi iš terasos ir nebūtų visai prie tvoros.

Gyvename nuosavame name. Vietos yra, todėl atrodė, kad pirtis čia tiesiog tinka. Pas draugus, kurie turi savą, mums visada patikdavo. Važiuodami namo sakydavome: gerai jiems, nereikia niekur planuoti išvykos, užsikūrei ir eini.

Buvome net susitarę, kad penktadieniai bus pirties vakarai. Ne kiekvienas, aišku, bet bent keli per mėnesį. Vasarą pasėdėsime lauke, žiemą bus smagu išeiti į šaltą orą. Vaikai tuo metu jau pakankamai dideli, kad nereikėtų nuolat šalia stovėti.

Išsirinkome nedidelę medinę pirtį su krosnele ir priešpirčiu. Už ją su pristatymu sumokėjome 7 500 eurų. Tai nebuvo spontaniškas pirkinys, kurį užsisakai vakare telefonu. Skaičiavome, atidėjome kitus darbus, kelis kartus aptarėme, ar tikrai dabar reikia.

Vis tiek galiausiai nusprendėme, kad reikia. Namas juk ne vien darbams ir vejai pjauti. Norisi ir kažko sau.

Kai pirtį atvežė, vyras specialiai pasiėmė laisvesnį pusdienį. Išėję kaimynai pažiūrėjo, vienas dar paklausė, kada kviesime. Tuo metu atrodė, kad prieš akis daug gerų vakarų.

Kai esi svečias, nepastebi, kiek kas nors padaro iki tau atvažiuojant

Šitą supratau gana greitai.

Pas draugus atvažiuodavome, kai pirtis jau būdavo šilta. Būdavo kur pasidėti daiktus, ant stalo stovėdavo vanduo, švarūs rankšluosčiai sudėti. Mes nusirengiame ir einame. Paskui grįžtame namo.

Savo pirtyje visa tai reikėjo pasidaryti patiems.

Nieko ten neįmanomo. Tik reikia prisiminti iš anksto. Pasirūpinti malkomis, užkurti, pažiūrėti, kaip šyla, susinešti reikmenis. Po naudojimo išvėdinti, sutvarkyti, išdžiovinti rankšluosčius. Ir dar namuose lieka vakarienė bei indai.

Pirmus kartus net patiko tas ruošimasis. Vyras užsiimdavo pirtimi, aš namuose paruošdavau, ko reikės vakarui. Bet penktadienį po darbo vienam iš mūsų reikėdavo pradėti anksčiau. Negalėjai aštuntą vakaro, kai jau abu sėdime ant sofos, tiesiog nuspręsti, kad dabar būtų visai gerai pasipirtinti, ir iškart nueiti.

Dažniausiai tą mintį atidėdavome šeštadieniui.

O šeštadienį atsirasdavo kas nors kita.

Vieną reikėjo pas mamą, kitą vaikai turėjo savo planų ir prašė nuvežti. Dar kitą vyras baigė darbus kieme tik pavakare, pavalgė ir nebenorėjo nieko. Aš irgi neprieštaravau. Pirtis stovėjo už keliolikos žingsnių, bet tą vakarą vis tiek atrodė per toli.

Po kurio laiko reikėjo jau kažkokios progos

Keisčiausia, kad pirties pradėjome nesiūlyti vienas kitam be svečių.

Jeigu kas atvažiuoja – galima užkurti. Jeigu tik mes dviese, tai gal kitą kartą. Tarsi dėl savęs neapsimokėtų visas pasiruošimas, nors pirkome pirmiausia sau.

Antrą sykį pasikvietėme kitus draugus, nes buvome žadėję parodyti. Vėl buvo smagu. Jie sakė, kad čia mums gerai, dabar galime bet kada eiti. Aš linkčiojau ir pati tuo dar tikėjau.

Žiemą atvažiavo vyro brolis su žmona. Jis pirmas paklausė apie pirtį, todėl vyras iškart nuėjo ruoštis. Be to klausimo turbūt ir tą vakarą būtume prasėdėję virtuvėje.

O ketvirtą kartą užkūrėme pavasarį, kai vieną šeštadienį niekur nereikėjo važiuoti. Tąsyk buvome tik mes. Po visko pasakėme vienas kitam, kad reikia dažniau.

Man net gėda, kiek kartų esame pasakę šitą sakinį.

Su vaikais irgi nesigavo taip, kaip įsivaizdavome. Jie kelis kartus užėjo, bet nuolatinio susidomėjimo nebuvo. Vienam per karšta, kitam nuobodu, trečią kartą jau turėjo kitų reikalų. O mes kažkodėl pirkdami mintyse buvome įtraukę visą šeimą, nors niekas mums nebuvo pažadėjęs kiekvieną penktadienį dalyvauti.

Brangiausia pasidarė žiūrėti į ją pro langą

Ne dėl malkų ar kitų smulkių išlaidų pradėjau pykti. Erzino, kad daiktas nupirktas, pinigai sumokėti, o mes vis nesinaudojame.

Kartais vyrui pasakydavau:

– Tai gal šiandien užkursim? Kiek ji čia gali stovėti.

Jau iš paties klausimo aišku, kad ne taip turėtų prasidėti noras pailsėti.

Jis atsakydavo, kad galime, jei noriu. O aš nenorėdavau būti ta, dėl kurios jis pavargęs eina kūrenti. Tada susierzinusi pasakydavau, kad ne man vienai reikėjo. Jis primindavo, kiek pati siunčiau skelbimų.

Abu teisūs. Ir jokios naudos iš to ginčo.

Kartą prie pietų kažkas pajuokavo, kad vienas mūsų pasipirtinimas kol kas kainuoja 1 875 eurus. Pasijuokiau kartu, bet skaičius įstrigo. Suprantu, kad pirtis nupirkta ne vieniems metams ir taip jos kainos skaičiuoti nėra labai prasminga. Vis tiek nesmagu.

Ypač kai namuose dar yra nepadarytų dalykų, kuriems anuomet pinigų pagailėjome.

Parduoti kol kas neplanuojame. Bet ir nebesakome, kad dabar jau tikrai kūrensime kiekvieną savaitę. Pabandėme paprasčiau: nesikviesti žmonių vien todėl, kad reikia „išnaudoti“ pirtį, ir nesiruošti kiekvienam kartui kaip nedidelei šventei.

Paskutinį sykį užteko dviejų rankšluosčių ir vandens. Vyras užkūrė dieną, kol aš dar buvau parduotuvėje. Grįžusi net nustebau, kad nereikia nieko organizuoti.

Buvo gerai. Tik kitą savaitę ir vėl nenuėjome.