Kaimynas 2 metus statė namą pats, be meistrų. Kai pamačiau iš ko jis pasidarė pamatus, supratau kodėl niekas taip nedaro

Pirmą kartą į Kęstučio sklypą užėjau ankstyvą balandžio rytą. Prie vartelių dar telkšojo balos, batai per kelias minutes aplipo moliu. Gyvename priemiestyje, senesniame kvartale: vieni dar augina bulves, kiti jau stato naujus namus su pilkais skardiniais stogais. Man 43-eji, dirbu sandėlyje, su žmona auginame du vaikus. Prieš kelerius metus ir mes statėmės, svarbiausiems darbams samdėme žmones. Kęstutis nuo pirmos dienos sakė, kad namą pasistatys pats, nebent kartais padės sūnus. Galvojau, darbštus žmogus, gal užtruks, bet padarys.

Jis plušėdavo vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Todėl iš pradžių atrodė, kad statybos tiesiog juda lėtai. Vieną vasarą išlygino sklypą, kitą rudenį kažką klojo, priekaba vežėsi medžiagas iš įvairių vietų. Su kaimynais kartais pajuokaudavome, kad namas kyla pagal mėnulio fazes: kelias savaites tyla, paskui iki sutemų burzgia maišyklė. Bet patarimų niekas nesiūlė. Kęstutis nemėgsta, kai už jį nusprendžia. Tik tą balandį supratau, kad jis taupė ne vien laiką ir pinigus.

Sklype daugėjo krūvų, kurių kiti paprastai nekaupia

Kęstutis ilgai rinko tai, ką kiti atiduodavo po remontų ar ardydami senus pastatus. Prie tvoros gulėjo įvairaus dydžio betono gabalai, kelios krūvos silikatinių plytų, aptrupėję blokeliai, suskilusios trinkelės, lentos su prilipusiu skiediniu. Jis sakydavo, kad gera medžiaga neturi keliauti į konteinerį vien dėl to, kad ji nenauja. Iš dalies jį supratau. Pasižiūri į kainas parduotuvėse ir norisi panaudoti tai, kas dar, atrodo, laiko.

Kartą, kai su žmona kasėme lysvę, jis priėjo prie tvoros ir pasakė, kad jau turi beveik viską namo pagrindui. Man pasirodė keista, nes sklype nemačiau nei vienodų blokų, nei ko nors tvarkingai paruošto tokiam darbui. Paklausiau, ką turi omeny, o jis mostelėjo į krūvas. Jam atrodė, kad betonas yra tiesiog betonas.

– Jei senas garažas išstovėjo penkiasdešimt metų, tai ir mano namui laikys, – ramiai pasakė jis.

Tąkart nieko doro neatsakiau. Nenorėjau būti tuo, kuris kritikuoja, nors pats namuose daugelį darbų esu daugiau prižiūrėjęs nei daręs. Kęstutis rankas tikrai turėjo: pasitaisydavo automobilį, suvirindavo vartelius, kaimynams padėdavo su vandens vamzdžiais. Galvojau, gal jis turi planą, kurio aš nesuprantu.

Po plėvele radau ne tai, ką tikėjausi pamatyti

Tą rytą užėjau visai ne dėl statybų – norėjau pasiskolinti ilgesnes kopėčias lietvamzdžiui pritvirtinti. Kieme jis buvo pakėlęs storą juodą plėvelę, nes ruošėsi tęsti mūrijimą. Po ja pamačiau žemėje išraustą juostą, į kurią sudėti nevienodi gabalai: vienur senos plytos, kitur trinkelių nuolaužos, tarp jų įvairūs betono luitai. Viskas užtepta skiediniu, tačiau paviršius buvo nelygus, kampuose matėsi skirtingi aukščiai.

Labiausiai užkliuvo baltos silikatinės plytos. Vienos dar atrodė sveikos, kitos buvo su nutrupėjusiais kraštais, su žemėmis tarpuose. Kęstutis aiškino, kad apačioje sudėjo stambiausius gabalus, užpylė mišiniu, o viršuje išmūrys lygiau. Džiaugėsi, kad nereikėjo mokėti už atliekų išvežimą ir kad daug medžiagų gavo beveik už dyką.

Stovėjau, telefonas kišenėje buvo šaltas, o man pačiam kažkaip nejauku. Iš šalies tai atrodė ne kaip paprastas taupymas, o kaip bandymas iš skirtingų likučių padaryti vieną tvirtą pagrindą namui. Pamatai nėra ta vieta, kur vėliau paprastai lengvai ką nors pataisai. Aš ne statybininkas, todėl nepradėjau pasakoti, kas bus po metų ar dešimties. Tik paklausiau, ar jis su kuo nors pasitarė.

– Visi tik moka gąsdinti. Aš darau pagal save, – numojo ranka Kęstutis.

Pavargęs Kęstutis virtuvėje kalbasi apie statybas ir šeimos nerimąNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Už užsispyrimo slėpėsi ne vien noras sutaupyti

Po kelių savaičių jis pats užsuko pas mane vakare. Kieme jau temo, ant virtuvės stalo gulėjo vaikų sąsiuviniai, ant šaldytuvo kabėjo neapmokėta elektros sąskaita. Kęstutis atrodė pavargęs, batai purvini, ant striukės rankovės cementas. Tada pirmą kartą pasakė, kad statyti pradėjo tuo metu, kai darbe sumažino valandų, o šeima nuomojamame bute jau nebetilpo.

Jis prisipažino, kad buvo pasikvietęs statybas išmanantį žmogų. Tikėjosi išgirsti, nuo ko tęsti darbus. Tas, pasak Kęstučio, pasakė, kad pradžią reikėtų rimtai peržiūrėti, gal net dalį ardyti, nes medžiagos skirtingos, o pats sprendimas neaiškus. Kęstutis supyko ir žmogų išvarė gal po penkių minučių. Vėliau, kai atvėso, suprato, kad pyko ne vien dėl pastabos.

Jam buvo gėda, kad dvejus metus vienas važinėjo po skelbimus, vežiojo likučius, maišė skiedinį ir visiems kartojo, jog žino, ką daro. Žmona, pasak jo, iš pradžių tylėjo, o paskui pasakė nenorinti gyventi name, dėl kurio po kiekvieno lietaus reikės nerimauti. Gražaus pokalbio ten nebuvo: jis pakėlė balsą, ji išėjo į kitą kambarį, o ryte abu kalbėjo tik apie pusryčius ir vaikų reikalus. Taip jau būna – susipykstama lyg ir dėl plytų, o iš tikrųjų dėl nuovargio, pinigų ir baimės suklysti.

Po kelių dienų jis pasakė, kad padarys pertrauką. Neėmė visko ardyti tą pačią dieną ir prieš visą gatvę nesakė, kad suklydo. Tiesiog uždengė pradėtą vietą, pasikvietė kitą specialistą pasitarti ir nustojo vežti naujus senų statinių likučius. Jam pačiam, matyt, tai buvo sunkiau nei maišyti betoną.

Ne kiekvieną darbą verta įrodyti iki galo

Dabar Kęstučio namas vis dar nebaigtas. Viena pagrindo dalis jau perdaryta, kieme medžiagos sukrautos tvarkingiau. Jis sako, kad toliau judės lėčiau, o kai kuriuos darbus paliks žmonėms, kurie tuo užsiima kasdien. Pats vis tiek daug ką daro: tvarko sklypą, stato laikiną sandėliuką, perdažo seną priekabą. Apie pamatus dabar kalba trumpai. Be ankstesnio užsidegimo.

Iš šitos istorijos nepasiėmiau minties, kad viską būtina atiduoti meistrams. Savo rankomis galima padaryti daug, ypač kai pinigų mažai. Bet yra darbų, kuriuose taupymas neturi virsti spėjimu. Ypač jei paskui su tuo gyvens visa šeima. Kartais protingiau sustoti, nors gaila ir laiko, ir sukrautų plytų, negu iki galo ginti tai, kas galbūt padaryta ne taip.

• Prieš pradedant svarbų darbą verta pasitarti bent su keliais skirtingais žmonėmis, o ne pasikliauti vien draugo ar skelbimo komentaro nuomone.
• Naudotas medžiagas geriau palikti ten, kur jų būklę lengva matyti ir prireikus pakeisti.
• Jei pastaba supykdo, nebūtina atsakyti tą pačią minutę – kartais naudinga prie jos grįžti kitą dieną.
• Šeimoje verta kalbėti ne tik apie kainą, bet ir apie tai, kiek jėgų bei ramybės kainuos ilga statyba.

Kęstutis iki šiol nežino, ar rudenį spės uždengti sienas, nes dar reikia susitvarkyti vieną kampą prie įvažiavimo. Bent jau nebesako, kad kiekvieną bėdą galima išspręsti papildomu skiedinio sluoksniu. O kaip pasielgtumėte jūs, jei pamatytumėte, kad kaimynas taip rizikuoja savo statybose?