Mūsų šuo lojo ant kiekvieno praeivio 2 metus. Vienas praeivis sustojo, pritūpė ir parodė ką mes darom ne taip

Tą rytą stovėjau prie mūsų daugiabučio laiptinės su kavos dėme ant striukės rankovės ir laukiau, kol šuo nustos loti ant moters su pirkinių maišeliu. Man 36-eri, gyvenu Kaune su vyru ir aštuonerių metų dukra, o mūsų mišrūnas Rikis pas mus atsirado dar visai mažas. Iš pradžių jo lojimą laikėme budrumu: šuo saugo namus, reaguoja į svetimus žmones. Bet po kelių mėnesių paaiškėjo, kad jis loja ne tik prie durų. Kieme, pakeliui į parką, pro langą išgirdęs kaimyno žingsnius – priežasčių jam užtekdavo visur. Tikėjomės, kad su amžiumi apsipras, bet po dvejų metų buvo aišku, kad savaime niekas nesikeičia.

Blogiausia buvo ne pats garsas, o įtampa prieš kiekvieną išėjimą. Ryte skubėdavau į darbą, dukra ieškodavo antros pirštinės, o Rikis jau prie lifto durų įsitempdavo ir traukdavo pavadį. Kaimynai dažniausiai nieko nesakydavo, bet mačiau, kad kai kurie, pamatę mus, pereina į kitą kiemo pusę. Man buvo gėda, nors kartu ir pykau: atrodė, visi tik stebi, o mes vieni čia kapstomės. Ilgą laiką lojimą laikėme nepaklusnumu, nors greičiausiai tai buvo šuns baimė.

Kasdieniai pasivaikščiojimai virto trumpais maršrutais

Namuose Rikis buvo paprastas šuo: miegodavo prie radiatoriaus, prašydavo agurko gabaliuko, maišydavosi virtuvėje, kai kepdavome vištieną. Lauke – visai kitas reikalas. Užtekdavo iš už kampo pasirodyti žmogui su gobtuvu, dviratininkui ar senoliui su lazda, ir jis sustingdavo, pakeldavo ausis, tada pradėdavo loti. Kartais pavykdavo jį nusivesti, bet dažniausiai mes tik stipriau trūktelėdavome pavadį ir skubėdavome praeiti.

Su vyru reagavome skirtingai. Jis sakydavo griežčiau: „Negalima.“ Aš dažniau kartodavau Rikio vardą ir bandydavau užstoti jį savo kūnu. Nei vienas būdas neveikė ilgiau nei kelias sekundes. Po pasivaikščiojimo abu jausdavomės taip, lyg būtume ne išėję su šunimi, o susipykę su puse rajono.

Dukra dėl to irgi pradėjo nenorėti eiti kartu. Kelis kartus ji išsigando, kai Rikis staiga šoko į priekį, nors pavadį laikiau tvirtai. Kartą pasakė, kad šunį norėtų vedžioti tik ten, kur nėra žmonių. Tada supratau, kad ne tiek prisitaikome prie šuns, kiek po truputį mažiname savo gyvenimą iki ramesnių valandų ir tuštesnių takų.

Mes bandėme nutildyti, o jis dar labiau įsitempdavo

Per tuos dvejus metus prisigalvojome visokių sprendimų. Pirkome kitą pavadį, skanesnių skanėstų, pradėjome eiti trumpesniais ratais aplink namą. Iš pradžių vyras manė, kad Rikiui reikia daugiau judėjimo, todėl savaitgaliais eidavome prie upės, tik ten žmonių būdavo dar daugiau. Aš bandžiau duoti skanėstą jau po lojimo, nes norėjau jį nuraminti, bet jis dažnai net nepaimdavo.

Dažniausiai mūsų klaida buvo labai paprasta: vos pamatę žmogų, patys įsitempdavome. Aš taip suspausdavau pavadį, kad rankoje likdavo žymė, tempdavau Rikį arčiau savęs ir greitu balsu kartodavau: „Riki, ramiai.“ Matyt, iš mano balso ir kūno jis suprasdavo tik tiek, kad tikrai kažkas negerai. Dabar tai atrodo gana akivaizdu, bet tada man atrodė, kad tiesiog bandau išvengti nemalonumų.

Buvo ir tikrai gėdingų momentų. Kartą prie vaistinės Rikis užlojo ant vyro, kuris tik išėjo pro duris ir pasilenkė susirišti bato. Aš puoliau atsiprašinėti. Vyras iš pradžių numojo ranka, pasakė, kad nieko tokio, bet paskui mestelėjo, jog šuniui gal reikėtų daugiau auklėjimo. Grįžusi namo ilgai pykau – ne tiek ant jo, kiek ant savęs, nes neturėjau ką atsakyti.

Prie lifto įsitempęs šuo laukia, kol mergaitė ieško antros pirštinėsNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Vienas nepažįstamas žmogus neskubėjo praeiti

Viskas pasikeitė ne po kokios pamokos ar stebuklingo patarimo internete, o lietingą popietę. Grįžau iš parduotuvės, Rikis ėjo šalia, prie šaligatvio buvo šlapia ir purvina. Prie mūsų artėjo vidutinio amžiaus vyras su tamsia kepure ir kuprine. Kaip visada, pamačiusi žmogų iškart sutrumpinau pavadį.

Rikis sureagavo dar vyrui nepriėjus: įsitempė, lojo, šoko pirmyn. Vyras nepradėjo mojuoti rankomis ir nepyko. Sustojęs atokiau jis pasisuko šiek tiek šonu, pritūpė ir žiūrėjo ne į Rikį, o kažkur į žemę šalia jo. Tada ramiai pasakė: – Jūs jau laikote jį taip, lyg jis turėtų nuo kažko gintis.

Iš pradžių net supykau. Pagalvojau: na va, dar vienas žmogus, kuris per minutę paaiškins, kaip reikia gyventi su šunimi. Bet jis nekalbėjo piktai. Paprašė manęs neiti arčiau, atlaisvinti pavadį tiek, kad Rikis galėtų pasukti galvą ar atsitraukti, o pačiai tiesiog ramiai pastovėti. Kai nustojau kartoti komandas ir nebebandžiau jo traukti prie kojos, Rikis dar kelis kartus sulojo, bet paskui pažvelgė į mane.

Tada vyras lėtai atsistojo, pasakė, kad šuns nereikia versti sveikintis su kiekvienu, ir nuėjo toliau. Rikio jis net nebandė paliesti. Tas susitikimas truko gal dvi minutes, bet man pirmą kartą šovė į galvą, kad nereikia kažkaip „nugalėti“ to lojimo. Kartais užtenka padėti šuniui pasitraukti iš situacijos, kol jis dar apskritai į mus reaguoja.

Pradėjome mokytis pastebėti ženklus anksčiau

Nuo kitos dienos, aišku, staiga idealiais netapome. Rikis vis tiek lojo, o man ir toliau kartais automatiškai pakildavo pečiai. Bet ėmėme stebėti ne tada, kai jis jau šaukia ant viso kiemo, o kelias sekundes prieš tai. Pastebėjau, kad pirmiausia jis sulėtina žingsnį, įsispokso, prasižioja, ir tik tada prasideda triukšmas.

Kai pamatydavome artėjantį žmogų, pereidavome į kitą tako pusę arba sustodavome prie medžio, palikdami daugiau vietos. Kartais tiesiog apsisukdavome ir nueidavome kitu keliu. Anksčiau man tai būtų atrodę kaip pralaimėjimas, o dabar – tiesiog normalus sprendimas. Atstumas mums tapo svarbesnis už reikalavimą, kad šuo čia pat elgtųsi gražiai.

Su vyru susitarėme, kad vedžiodami nenaudosime piktų komandų. Jeigu vienas grįždavo pavargęs ir jau nebeturėdavo kantrybės, kitas perimdavo pavadį. Dukra vėl pradėjo eiti kartu, tik trumpesniais maršrutais. Ji irgi išmoko tuo metu neglostyti Rikio, kai jis įsitempęs stebi aplinką. Ne viskas patogu: vakare, kai žmonių daugiau, vis dar renkamės ilgesnį kelią pro garažus, o ne einame tiesiai pro parduotuvę.

Ką supratau per tuos dvejus lojančius metus

Dabar Rikiui jau nebereikia loti ant kiekvieno žmogaus. Būna dienų, kai jis ramiai praeina pro vežimėlį, bėgiką ar kaimyną su šiukšlių maišu, ir mes net nustembame. Bet jeigu kas nors staigiai išlenda iš laiptinės ar prieina per arti, jis kartais vėl sureaguoja. Skirtumas tas, kad mes patys nebeužsiplieskiame kartu su juo.

Man padėjo keli visai paprasti dalykai:

• nevertinti šuns lojimo kaip užsispyrimo ar šeimininko gėdos;
• palikti daugiau erdvės tarp šuns ir žmogaus, o ne stumti juos arčiau;
• pastebėti pirmus įtampos ženklus ir keisti kryptį dar iki lojimo;
• nesitikėti, kad vienas pasivaikščiojimas išspręs tai, kas formavosi ilgai;
• šeimoje susitarti dėl panašios reakcijos, kad šuo negautų vis kitokių signalų.

Vis dar turime vieną neišspręstą dalyką: Rikis ypač nemėgsta paspirtukų, todėl dukra prašo jo nevesti tuo metu, kai vaikai grįžta iš mokyklos. Bet namuose mažiau įtampos, o aš nebeinu į lauką iš anksto laukdama gėdos. O kaip pasielgtumėte jūs, jei nepažįstamas žmogus gatvėje ramiai parodytų, kad jūsų augintiniui labiau trukdo ne jis, o jūsų pačių įtampa?