Septynerius metus taupiau 50 000 eurų automobiliui: uždirbu 2 500 eurų į rankas, bet šiandien svajonė atrodo dar toliau

Būdamas 34-erių nusprendžiau, kad kitą automobilį pirksiu naują ir be lizingo. Uždirbau 2 500 eurų į rankas, todėl 50 000 eurų suma atrodė didelė, bet pasiekiama – galvojau, užteks kokių penkerių metų. Dabar man 41-eri, atskiroje sąskaitoje turiu 30 000 eurų, o pardavėjų puslapius atsidarau vis rečiau. Taupyti nenustojau, tačiau kasmet atsidėti darosi sunkiau.

Apie tą automobilį pirmą kartą rimtai pagalvojau po eilinio apsilankymo servise. Tąkart nieko baisaus nenutiko, tiesiog susidėjo keli darbai ir vėl palikau daugiau, nei tikėjausi. Grįžęs namo sėdėjau virtuvėje su sąskaita ir pasakiau žmonai, kad kitas automobilis bus naujas. Ji paklausė, kiek toks kainuoja. Atsakiau, kad tas, kurio norėčiau, su normalesne komplektacija – apie penkiasdešimt tūkstančių.

Žmona net nenusijuokė. Tik paklausė, ar jau skaičiavau. Buvau skaičiavęs kainą, spalvą, variklį ir bagažinės dydį. Kiek iš tikrųjų galėsiu atsidėti, dar ne.

Penkerių metų plane iš karto trūko vieno skaičiaus

Kai 50 000 eurų padalijau iš 60 mėnesių, skaičiuotuvas parodė 833 eurus ir 33 centus per mėnesį. Dabar suprantu, kad prie šito skaičiaus turėjau sustoti ilgėliau. Tai buvo trečdalis mano atlyginimo. Tuo metu realiai galėjau atsidėti apie 500 eurų, tačiau skirtumą mintyse užpildžiau būsimais atlyginimo pakėlimais, premijomis ir tuo pažįstamu „kitą mėnesį mažiau išleisiu“.

Pradžia vis tiek atrodė gera. Atsidariau atskirą sąskaitą, pavadinau ją „Automobilis“ ir nustatiau automatinį 500 eurų pervedimą atlyginimo dieną. Pinigai išeidavo anksčiau, nei spėdavau juos išleisti. Po metų ten buvo 6 000 eurų, po dvejų – 12 000. Kartais prisijungdavau vien tam, kad pažiūrėčiau į likutį. Per pietų pertrauką atsidarydavau konfigūratorių ir svarstydavau, ar tikrai reikia brangesnių ratlankių. Atrodė, kad jau renkuosi automobilį, nors iš tiesų dar tik mokiausi jam taupyti.

Tada mano atlyginimas man pačiam atrodė labai geras. Ir dabar nesakau, kad 2 500 eurų į rankas yra mažai. Tačiau prieš septynerius metus šią sumą girdėjau vienaip, o šiandien, apmokėjęs viską, kas priklauso, ją jaučiu visai kitaip.

Iš pradžių sumažinau pervedimą šimtu eurų

Pirmaisiais metais iš savo pajamų būsto paskolai skirdavau apie 650 eurų, maistui ir kasdieniams pirkiniams – 450, komunalinėms paslaugoms bei ryšiui – 180, automobiliui ir kurui – 220, vaiko poreikiams – apie 200. Dar maždaug 300 eurų išsiskirstydavo drabužiams, buičiai, dovanoms, išvykoms ir kitiems dalykams. Susidarydavo apie 2 000 eurų, todėl tie 500 eurų automobiliui tikrai likdavo. Tai buvo mano dengiama šeimos išlaidų dalis – žmona prisidėdavo iš savo atlyginimo.

Vėliau pradėjau pastebėti, kad mėnesio gale dažniau laukiu algos. Parduotuvėje krepšelis būdavo panašus, o suma didesnė. Pabrango paslaugos, automobilio remontas, draudimas. Augo ir vaikas: atsirado kitų užsiėmimų, mokyklinių reikalų, išvykų. Ne viską padarė infliacija, bet tuo metu skirtumo neanalizavau. Mačiau, kad sąskaitoje nebeužtenka taip laisvai gyventi, ir pakeičiau automatinį pervedimą iš 500 į 400 eurų.

Sau pasakiau, kad laikinai. Dar po kurio laiko sumažinau iki 300. Pastaraisiais metais vidutiniškai išeina atsidėti apie 100 eurų per mėnesį. Būna geresnių mėnesių, būna tokių, kai nepervedu nieko, nes reikia padangų ar tenka apmokėti didesnę sąskaitą. Jokių įspūdingų pirkinių per tuos metus nepadariau. Tiesiog vis daugiau pinigų pasilikdavo kasdienybei.

Suskaičiavęs septynerius metus pamačiau, kur dingo mano tempas

Neseniai atsisiunčiau sąskaitos išrašą ir peržiūrėjau visą laikotarpį. Pirmus dvejus metus vidutiniškai atsidėjau po 500 eurų – susidarė 12 000 eurų. Kitus dvejus metus po 400 – dar 9 600 eurų. Vėliau dvejus metus po 300 – 7 200 eurų. Per paskutinius dvylika mėnesių vidutiniškai po 100 eurų – 1 200 eurų. Iš viso lygiai 30 000 eurų.

Septyneri metai yra 84 mėnesiai. Vadinasi, per visą laikotarpį vidutiniškai atsidėjau maždaug 357 eurus per mėnesį, nors pradžioje savo planą buvau susiejęs su daugiau nei 833 eurais. Pinigai niekur nebuvo dingę iš taupymo sąskaitos. Skaudžiausia buvo pamatyti, kiek sumažėjo tai, ką sugebu į ją pervesti: pirmi metai davė šešis tūkstančius, paskutiniai – tik tūkstantį du šimtus.

Dabar mano dengiamos mėnesio išlaidos sudaro apie 2 400 eurų. Paskolai vis dar skiriu 650, maistui ir kasdieniams pirkiniams jau apie 650, komunalinėms paslaugoms bei ryšiui – maždaug 260. Transportui tenka apie 280, vaiko poreikiams – 320, o likę maždaug 240 eurų išsiskirsto buičiai ir kitoms išlaidoms. Kai iš 2 500 lieka šimtas, naujas automobilis pasidaro labai tolimas pirkinys.

Trisdešimt tūkstančių jau yra daug, tačiau finišo vis dar nematau

Kartais žmonės, išgirdę sumą, sako, kad už tiek galima nusipirkti puikų automobilį. Žinau. Galiu nusipirkti gerokai naujesnį už dabartinį ir nebesukti galvos. Bet aš septynerius metus taupiau turėdamas kitokį planą: norėjau vieną kartą ateiti į saloną, išsirinkti naują, sumokėti ir važiuoti. Galvoje jis jau seniai buvo mano, reikėjo tik surinkti likusius pinigus.

Iki pradinio 50 000 eurų tikslo dar trūksta 20 000 eurų. Jeigu ir toliau atsidėčiau po 100 eurų per mėnesį, vien šiam skirtumui padengti reikėtų 200 mėnesių – šešiolikos metų ir aštuonių mėnesių. Tai skaičiavimas be palūkanų, be naujų kainų pokyčių ir be jokių gyvenimo netikėtumų. Net tokiomis supaprastintomis sąlygomis man būtų beveik 58-eri.

Vieną vakarą pasakiau tai žmonai. Ji kurį laiką tylėjo, paskui paklausė, ar aš dar noriu būtent to automobilio, ar tiesiog nebenoriu atsisakyti savo seno plano. Atsakyti iš karto negalėjau. Per tuos metus pasikeitė mūsų poreikiai, mano požiūris į darbą, net tai, kur norėčiau gyventi po dešimtmečio. Tik suma sąskaitos pavadinime liko ta pati.

Tų 30 000 eurų neišleidau ir sąskaitos neuždariau. Kol kas važinėju tuo pačiu automobiliu, o kitam mėnesiui vėl nustatytas šimto eurų pervedimas. Tik dabar prieš atsidarydamas naujų automobilių puslapį pirmiausia pažiūriu, kas dar laukia iki algos. Anksčiau žiūrėdavau į automobilio kainą ir skaičiuodavau, kiek jau turiu. Dabar daug dažniau skaičiuoju, kiek dar galėsiu pridėti.