Pardaviau telefoną per skelbimą, pirkėjas sumokėjo iš kito žmogaus sąskaitos. Po savaitės paskambino bankas

Kai banko darbuotoja paklausė, už ką gavau 420 eurų pavedimą, iš pradžių net nesupratau, apie ką kalba. Per tą savaitę buvau susimokėjęs sąskaitas, pirkęs maisto, gavęs atlyginimą. Tik išgirdęs mokėjimo datą prisiminiau parduotą telefoną. Pasakiau, kad čia viskas aišku – žmogus nusipirko daiktą, pervedė pinigus ir išvažiavo. Tada ji paklausė, ar telefoną perdaviau tam pačiam žmogui, kurio vardas nurodytas pavedime.

Turėjau pasakyti, kad ne.

Apie mokėtoją žinojau tik tiek, kad, pasak pirkėjo, tai buvo jo pusbrolis. Nei jo mačiau, nei su juo kalbėjau. Tą vakarą man to visiškai pakako.

Pirkėjas nesiderėjo, todėl net apsidžiaugiau

Telefoną pardavinėjau, nes buvau nusipirkęs kitą. Senasis buvo tvarkingas, su dėžute, laidu ir dėklu. Įkėliau kelias nuotraukas, aprašiau įbrėžimus ant korpuso ir paprašiau 450 eurų.

Pirmomis dienomis sulaukiau įprastų žinučių: vienas siūlė tris šimtus, kitas klausė, ar atvežčiau į kitą miestą. Dar vienas paprašė rezervuoti ir paskui dingo.

Kai parašė žmogus, pasiūlęs 420 eurų ir norintis atvažiuoti tą patį vakarą, sutikau.

Susitikome prie prekybos centro. Pirkėjas atrodė maždaug trisdešimties, kalbėjo ramiai, nieko ypatingo jo elgesyje nepastebėjau. Apžiūrėjo ekraną, įjungė kamerą, patikrino garsą. Paklausė, ar telefonas nebuvo taisytas.

Aš irgi elgiausi taip, kaip man atrodė atsargu. Buvau perkėlęs savo duomenis, atsijungęs nuo paskyrų ir atkūręs gamyklinius nustatymus. Telefoną į rankas daviau apžiūrėti, bet dėžutę laikiau pats.

Iki atsiskaitymo viskas atrodė paprasta.

„Perves pusbrolis, aš jam grynais atiduosiu“

Pirkėjas išsitraukė telefoną, kažkam parašė ir pasakė:

– Man šiandien su banku nesąmonė. Perves pusbrolis. Aš jam paskui grynais atiduosiu.

Net nepasakyčiau, kad labai skubėjo. Kalbėjo taip, lyg tai būtų įprastas dalykas.

Pasakiau, kad telefoną atiduosiu tik tada, kai pinigus matysiu savo sąskaitoje.

Jis atsakė:

– Be problemų.

Po kelių minučių gavau pranešimą. Atsidariau banko programėlę, patikrinau sumą. 420 eurų buvo įskaityti. Ne ekrano nuotraukoje, ne pirkėjo telefone, o mano sąskaitoje.

Mokėtojo vardas buvo kitas. Tai pastebėjau, bet juk prieš minutę gavau paaiškinimą apie pusbrolį. Mokėjimo paskirtyje buvo parašyta „už telefoną“.

Atidaviau dėžutę. Pirkėjas padėkojo, dar paklausė, ar tikrai nieko nepamiršau persikelti. Pasijuokiau, kad dabar jau vėlu būtų prisiminti.

Grįžęs namo skelbimą pažymėjau kaip neaktyvų. Žmonai pasakiau, kad pardaviau be jokių problemų.

Po banko skambučio pirmiausia pagalvojau apie dar vieną apgavystę

Kai po savaitės paskambino žmogus, prisistatęs banko darbuotoja, nieko iš karto nepasakojau. Pasakiau, kad perskambinsiu pats.

Susisiekęs oficialiu banko numeriu išsiaiškinau, kad užklausa tikra. Bankui reikėjo informacijos apie konkretų gautą mokėjimą: už ką jis atliktas, su kuo bendravau ir kam perdaviau prekę. Paprašė pateikti turimus sandorio įrodymus banko nurodytu kanalu.

Tada pradėjau ieškoti susirašinėjimo.

Skelbimo pokalbį dar turėjau. Nuotraukas irgi. Tačiau pirkėjo telefono numerį buvau išsaugojęs tiesiog kaip „telefonas pirkėjas“. Jo pavardės nežinojau.

Parašiau jam, kad bankas aiškinasi mokėjimą ir reikia susisiekti.

Žinutė liko be atsakymo. Paskambinau – neatsiliepė. Bandžiau vakare, kitą rytą. Rezultatas tas pats.

Tada pirmą kartą rimtai išsigandau.

Iki tol buvau įsitikinęs, kad pagrindinė taisyklė parduodant – sulaukti pinigų savo sąskaitoje. Šitą taisyklę įvykdžiau. Tik nė karto nepagalvojau, ar pinigus siunčiantis žmogus iš tikrųjų žino, kas gauna mano telefoną.

Atsirado žmogus, kuris sumokėjo, bet telefono nematė

Vėliau, aplinkybes aiškinantis su pareigūnais, išryškėjo nemaloni versija. Kitas žmogus taip pat manė perkantis telefoną. Jis bendravo su tariamu pardavėju, gavo sąskaitos numerį ir pervedė sutartą sumą.

Sąskaitos numeris buvo mano.

O žmogus, kuris pasiėmė mano telefoną, galėjo būti tas pats, kuris kitam pirkėjui žadėjo jį atsiųsti.

Iki galo visų jų pokalbių nežinojau. Man buvo aišku tik tai, kad vienas žmogus liko be žadėto pirkinio, aš turėjau aiškinti savo gautą pavedimą, o mano telefoną pasiėmęs vyras nebeatsiliepė.

Vien tai, kad pinigai tikrai atėjo, neatsakė į klausimą, kokiomis aplinkybėmis jie buvo pervesti.

Namuose kelis kartus atsidariau tą mokėjimą. Žiūrėjau į svetimą vardą ir pykau ant savęs, kad viskas buvo prieš akis.

Kartu supratau, kad vien vardų neatitikimas dar nėra įrodymas, jog kažkas neteisėta. Žmonės tikrai kartais atsiskaito už artimuosius. Tik aš neturėjau jokio patvirtinimo, kad šį kartą buvo būtent taip.

Labiausiai padėjo tai, ko nespėjau ištrinti

Bankui ir pareigūnams pateikiau skelbimo kopiją, susirašinėjimą, mokėjimo duomenis ir informaciją apie susitikimą. Išsaugojęs telefono dėžutės nuotrauką turėjau ir įrenginio identifikavimo duomenis.

Pasirodo, pokalbio smulkmenos irgi buvo svarbios: kada žmogus parašė, kokią kainą pasiūlė, kur prašė susitikti ir ką tiksliai sakė apie mokėjimą.

Gerai, kad po pardavimo neišvaliau visos istorijos. Paprastai mėgstu susitvarkyti – daiktas parduotas, nuotraukų nebereikia, pokalbis baigtas. Šį kartą tiesiog buvau nespėjęs.

Taip pat neskubėjau pinigų siųsti niekam pagal žinutėje pateiktus naujus rekvizitus. Situaciją derinau su banku. Nenorėjau mėgindamas greitai viską sutvarkyti atlikti dar vieno pavedimo ir vėliau aiškintis jau dėl jo.

Gautų 420 eurų tuo metu neleidau. Jie buvo mano sąskaitoje, bet ramiai savais jų jau nebevadinau.

Kito sandorio metu sustojau būtent ten, kur anksčiau numojau ranka

Dabar parduodamas brangesnį daiktą iš anksto pasakau, kad noriu aiškaus atsiskaitymo ir kad mokėtojo duomenys atitiktų žmogų, kuriam perduodu prekę. Jei siūloma trečiojo asmens sąskaita, nebepriimu vien paaiškinimo „čia mano giminaitis“.

Išsaugau skelbimą, pokalbį ir susitarimą dėl perdavimo. Tai negarantuoja, kad niekada nekils problemų, tačiau bent jau nereikės svarbių aplinkybių atkurti iš atminties.

Dar svarbiau – nebesigėdiju sustabdyti sandorio, jeigu kažkas neaišku. Anksčiau būčiau jautęsis nepatogiai: žmogus atvažiavo, sugaišo laiką, dabar aš pradėsiu kabinėtis.

Po šitos istorijos žinau, kiek laiko galima sugaišti vėliau.

Tą savaitę man labiausiai įstrigo žmonos klausimas:

– Tai tu jam net vardo nežinai?

Žinojau tik vardą, kuriuo buvo prisistatęs. Ir labai aiškiai prisiminiau jo paskutinį rūpestingą klausimą, ar tikrai persikėliau visas savo nuotraukas.

Apie mano duomenis jis paklausė. Apie jo duomenis aš – ne.